Vilnies elegija

Iš Vikišaltiniai.
Jump to navigation Jump to search
Vilnies elegija
Jurgis Baltrušaitis
Eilėraštis iš rinkinio „Ašarų Vainikas“ II dalies.


Stebėk, kaip jūroj vilnys siaubia, kyla
Ir veržias, sraujos, iš pilnio į pilnį,
Prie žemės slenksčio, į pakrantės tylą –
Ir tu, klajokli, vien kartoji vilnį!

Štai atliulėjo iš tolio mįslingo
Į kopos miegą viešnia baltagaurė,
Sušniokštus plūdo į smiltį ir dingo –
Nuleisk išgertą tavo mirksnio taurę!

Po jos ir kitos verpiasi iš naujo,
Ir kur jos lūžta, lyg nieko nevyko,
Tik sraujos čiurkšlės smiltį laižo, plauja –
Kur tavo eita, pėdsakų neliko...

Galingos vilnys, kol vėjai jas pučia –
Jų skirtį baigia purkšmenos ir putos,
Šios žemės pilnio netvarūs likučiai –
Tokios ir tavo trumpos dienos būtos!