Visad žaliuojanti

Visad žaliuojanti
Kazys Jakubėnas

Eilėraštis iš rinkinio „Mieganti žemė“ (1929 m.).

     Pavasaris ateis. Žalia pasodė
     vėl ievomis žydės.
     Ant mėlyno dangaus jau paukščiai pasirodė
     ir laisvą giesmę greit ulbės.

     Per skaudūs šiemet gruodai buvo
     ir žiema buvo per skaudi.
     Tiek daug žiedų šalnoj pražuvo,
     gėlių dalia tokia graudi.

     Žaliuot, nuvyst ir vėl žydėt,
     pavasariais žaliais alsuot.
     Bet nieko nėr gražiau pasaulyje regėt,
     kaip sodus pradedant žaliuot.

     Kas met balti žiedai baltavo
     ir akys skendo žalumoj.
     O kur, brolau, žalumas tavo,
     jei vyst rengies rytoj?

     Neteko dar žiedais grožėtis
     nei pražydėt pačiam –
     ir tu, kaip gruodų vėlybų žolė lytėta,
     žuvimui numestas graudžiam.

     Kaip rytmetį rasa pas beržą žalią
     gal būt nukris tau ašara...
     Bet, nors kančia krūtinę gelia,
     svajokim laisvės vasarą.

     Ir ji ateis žaliais laukais ir volais,
     pavasarių gražiųjų lydima.
     Ir pievoj žels žiedų atolas,
     o sielon grįš padangių melsvuma.

     Ta vasara nepažinos vytimo,
     tik vien džiaugsmus, žydėjimą
     ir girių keistąjį ūžimą
     ir paukščių melsvumoj ulbėjimą.

     Tai vienas džiaugsmas kaimo broliams,
     žydės visur – o niekas nenuvys.
     Ruduo nueis į šalį tolią
     ir mūsų tėviškėn negrįš.