Visam amžiui
| Visam amžiui Lazdynų Pelėda |
|---|
| Išspausdinta „Šaltinyje“, 1912 m., Nr. 19 |
Gyvenimo vaizdelis
- Kad taip žemės nors sklypą įgijus!..
Buvo tai Mykolo svajonė nuo pat mažens, girdėjo tai tėvą dažnai kartojant, ir augte suaugo su ta svajone. Svajojo tėvas, betgi neįgijo žemės, mirė bekampis... Bet mirdamas sūnui Simanui savo mintį perdavė:
- Stenkis, Simanėli, savo kampą įgyti, turtą susitaupyti, - tai visam amžiui!..
- Kaip sunku mirti bekampiui, - tarė paskutiniąją valandą, - bepigu būtų likti jums vietoje, o dabar kas: ligu užmerksiu akis, dvare jums vietos nebėra, ir išsiskirsite lygu tie paukšteliai iš lizdo, motinai į vanago nagus pakliuvus... išsiblaškysite, vargšai, po svetimus kampus...
Atsiduso senis vargšas, peržegnojo šeimyną ir nutilo amžinai, tik ant mirusiojo blakstienų ilgai ilgai drebėjo dvi dideli ašari...
Tos ašaros užsiliko sūnaus atmintyje, ragi... Ir jis gulė ir kėlė su mintimi, kad žemės, nors sklypą žemės, įgijus...
Netekę vietos, išsiskirstė po svietą: ir jis, ir brolis Jonas, ir motina, išsiskirstė katras sau...
Brolį Joną į kariuomenę paėmė, ir žuvo kažkur be žinios; keletą metų pavargus, palūžo ir motinikė. Simanas vienas pasiliko su savo mintimi.
Žuvo, vargo, nė jokios gyvenimo linksmybės nepatyręs, visada pusėtinai alkanas, nuplyšęs, prakaitavo, glausdamas skatiką prie skatiko.
Žilo plauko susilaukė, daug sveikatos pražudė, galų gale ir džiaugsmo susilaukė: įgijo žemės sklypą. Bet jo tai nepatenkino, daugiau užsimanė.
- Ot, kiek dar pavargęs, antra tiek nusipirksiu, juk tai „visam amžiui“.
Žuvo vėl kiek metų, ir vėl sklypą pripirko. Pripirkęs pasigedo šeimininkės, bet veikiai ją surado, ir dar su keliais šimtais.
Ir ėmė abu vargti, „visam amžiui“ laimę sau taisydamu, labiau dvejeto sūnų sulaukę, abu su žmona nutarė, kad turto per maža.
Menkai valgė, dar menkiau valkstėsi, smarvėje, šlamuose gyveno, su kaimynais nesipažino, net vaikus, kad prisieidavo krikštyti, patys vežė bažnyčion, ten porą elgetų pasiimdavo, ir po krikštynų.
Vėl sklypą žemės pripirko. Ir turtas didėjo, ir vaikai augo, ėjo taip metas po meto...
Ne kitokie ir vaikai buvo - įsidėjo tėvo žodžius: „Skatiką guosk, su skatiku niekur nežūsi.“
Ligu nuo žemės pakilo, ėmė abu bėgti uždarbiuosna, skatiką prie skatiko godžiai taupydamu.
- Gerai, vaikai, gerai, - gyrė tėvas, - kai pasiturįs būsi, visą amžių laimingas būsi.
Ir atėjo taip Simanui senatvė, atliko visai. Tuo tarpu suaugę sūnūs vaidytis ėmė, kas dėl valgio dubens, kas dėl duonos kąsnio.
- Ryji - lyg į pragarą kiši, ne vienai dienai tereikia! - šaukė vienas.
- Ėdu ir dirbu, o tu, pilvą įtraukęs, vaikščioji, už tai visi darbai man vienam, iš kailio neriuosi vienas!
Neilgai trukus, ir tėvais, seneliais, ėmė nebeišsitekti:
- Galėtumėte elgetomis eiti, - murmėjo sūnūs, - ir ramstys krosnį, per dienas stenėdami, serga, stena, prie ėdžio visi sveiki.
Užkaito seniui širdis, pamąstė, pamąstė, taip sūnums vieną sykį tarė:
- Kam čia ir poną dievą į mišką varyti, ir žmones piktinti vaidais, padalysiu turtą, ir gyvenkit katras sau!
Pradžiugo sūnūs. Tėvas, kaip sakė, taip padarė. Ir keletą dienų buvo ramu, ir džiaugėsi senis.
Džiaugėsi senis daugelio metų triūso vaisiumi, džiaugėsi, tikėdamas vaikams laimę davęs, laimę „visam amžiui“. Neilgai tačiau džiaugėsi. Vos pirmą dieną sūnūs išėjo arti - vienas į kito rėžį įsiarė ir šit ėmė plūstis, keikti, į krūtines susikibo, susikruvino, lygu tie alkani šunys dėl pamesto kaulo susipiovė.
Veltui skyrė juos tėvas.
- Nepasiduosiu! - rėkė vienas ir kitas: - tatai „visam amžiui“, ne juokai...
Ir šokosi abu teisman; vienas liudininkus pirko, už degtinės stiklą siekė kiti, ir ėjo vaidas, ir didelis pasipiktinimas iš jųdviejų. Nebesibaigė jųdviejų bylos - negana jau valsčiaus teismo - toliau ištiko; blaškėsi patys, blaškė arklius, sakydami, kad tatai „visam amžiui“, apsileisti negalima.
Vieną sykį ištiko žiemos metu važiuoti. Speigas tvoras tratino, žiemos pūga dangų su žeme maišė, o važiuoti reikia, nevažiuosi - bylą perbrėš.
Ir nuvažiavo tiesos ieškoti, bet parvažiavęs kaip gulė, taip jau nebekėlė - pavaitojo keletą dienų ir persiskyrė su šiuo pasauliu. Palydėjo į kapus senelis tėvas susimąstęs ir prasidžiugęs brolis.
- Dievas teisybę parodė, - mąstė.
Ir ėjo toliau laikai. Nuslinko meteliai, apsilankė ugnelė: perkūnija uždegė kluoną. Niekas nesiskubino, nes šiurkštūs jie buvo kaimynai ir visada neprieinami, o antra - daugumas bijojo dangaus ugnies gesinti: kas gali dievo takus įspėti, rasit... toks leidimas...
Puolėsi vienas gesinti, vienas užsilikęs šeimininkas, ir apgriuvo degėsiais.
Ir šit liko senis žilagalvėlis, pasiliko vienas ant kapinių susimąstęs, suvargęs.
Naktis atėjo, jis nesijudino, galvojo, galvojo...
- Visas amžius, visas amžius, kas tai?.. Šit pasibaigė visa... visas amžius...
Klajojo akimis senis, tartum nustebęs likimu, paskui į dangų pakėlė išsiblaiviusias akis, o lūpos tartum tenai klausimą kokį siuntė, šnibždėjo senis, vasaros naktis dūsavo...
- Toks gražus tasai pasaulis, kodėl mes nematėme jo grožybės? kodėl praėjo gyvenimas varge, kerštuose, vaiduose, kodėl neatradome laimės? Argi nieko nėra tikrai, kas duotų ramią senatvę ir pasitenkinimą, argi nėra?
Ir vėl žiūrėjo į dangų, aplink tyku buvo...
- Ne, mano gyvenime būta didelės klaidos, klaidingu taku ėjau pats ir vaikams nurodžiau klaidingą: žemės turtau, tai dar ne laimė, yra kažkas tikresnis... bet jau po laiko...
1912 m.