Voras ir skruzdėlė

Voras ir skruzdėlė

Lietuvių etiologinė sakmė

Nuėjo kadais voras pas dievą ir sako:

– Šitoj skruzdėlė yra labai gobši, – sako, – ji viską praryja, suneša savo lizdan, kad per ją nieko negalima paragaut ko skanesnio.

Dievas paklausė vorą:

– Tai nejau ji taip daug ryja, kad tu nieko per ją negali ir paragaut?

Davė angelui diržą:

– Eik, – sako, – tu jai pilvą sujuosk, kad ji taip daug neryt. Matai, ateina ir skundžias.

Angelas, kai nuėjo, pamatė, kad skruzdėlės sandėly nieko nėra prinešta. Na tai vis tiek, kaip buvo jam liepta, skruzdėlę sujuosė. O voras dar vis tupėjo pas dievą.

Grįžus angelui, dievas paklausė:

– Na ką tu matei taip daug prinešta pas skruzdėlę?

– O nieko, – sako, – ir vienam kartui nebuvo ko pavalgyti.

Tai tada dievas papyko, paėmė didelį kamuolį, kaipgi duos pečiuosna vorui!

– Ok tu melagiau, – sako, – ir nešiosi, – sako, – per visus amžius tą kamuolį ant kupros!

Ir voras kuprotas pasidarė, o skruzdėlė kaip buvo apjuosta, taip ir iki dabar vis plona.