Zuikio juokas
| Zuikio juokas |
|---|
| Lietuvių mitologinė sakmė |
Vieną vakarą mano švogrys eina medžioti. Atsisėdau, sako, sėdžiu – ir ateina zuikis. Pasikelia sau ant kojyčių, pažiūrės, pažiūrės į mane ir vėl nueina. Aš sėdžiu, nejudu. Jis vis tiek suuodė paraką. Tada nulėkė toliau ir juokiasi, juokiasi sau. Aš tada einu namo. Einu, žiūriu, kad gandras lop, lop. O iš kurgi žiemą gandras bus? Atlėkė, užlėkė man už akių, atsisėdo ant ąžuolo ir juokiasi.
Matai, kaip buvo! Ir kas ten galėjo būti?