Jono Apokrifas

   Ⲉⲛⲧⲁ Ⲡⲉϫⲉ Ⲣⲱⲙⲉ Ⲉϩⲟⲟⲩ Ⲉⲓⲱⲁⲛⲛⲏⲥ

   Jono apokrifas

Transliteracija	Enta peje Rome ehoou Eioannēs
Originalo kalba	koptiškai (sahidinų tarmė)
Korpusas	Nag Hammadi biblioteka
Kodeksas	NHC II,1; III,1; IV,1; BG 8502,2
Kodas	NHC II,1
Rankraščio puslapiai	1–32
Teksto tipas	apreiškimas, kosmogonija
Žanras	gnostinis traktatas
Tradicija / mokykla	setitai, valentiniečiai
Teologinė kryptis	gnostinė kristologija
Pagrindinės sąvokos	Pleroma, Epinoia, Barbelo, Eonai, Archontai, Jaltabaofas, Sofija
Pagrindiniai personažai	Jėzus, Jonas, Sofija, Jaltabaofas, Adomas, Ieva, Sethas
Priskiriamas autorius	pseudonimiškai priskiriamas Jonui
Datavimas	IV a. po Kr.
Galima originalo data	II a. pab. – III a. pr.
Geografinė kilmė	Egiptas (tikėtina Aleksandrija)
Išlikimo būklė	beveik pilnas (išskyrus kai kurias fragmentuotas vietas)
Teksto pilnumas	labai gera, pilna versija (NHC II)
Paraleliniai tekstai	Berlyno kodeksas (BG 8502,2); kitos versijos: NHC III,1; IV,1
Santykis su kanonu	užkanoninis
Santykis su NHC tekstais	vienas reikšmingiausių gnostinių Jėzaus apreiškimų
Citavimo standartas	NHC II,1; p. 1–32
Pagrindiniai leidimai	Robinson J. M. (red.), The Nag Hammadi Library, 1988; Giversen S. (koptiškas tekstas), 1962
Vertimai	anglų, prancūzų, vokiečių, lietuvių
Vertėjas (LT)	Tomas Jonas Girdzijauskas
Šaltiniai	Nag Hammadi Codex II; Berlin Gnostic Codex (BG 8502); The Facsimile Edition of the Nag Hammadi Codices
Pastabos	egzistuoja 4 versijos; išsamiausia – II kodekse

Jono apokrifas „Slaptoji Jėzaus kalba Jonui“ – vienas reikšmingiausių ir teologiškai kompleksiškiausių Nag Hammadi bibliotekos gnostinių traktatų. Tai Jėzaus apreiškimo tekstas, kuriame Gelbėtojas mistiniame regėjime mokina Joną Zabediejaus sūnų apie pasaulio kilmę, Dievo prigimtį, eonų struktūrą, Sofijos klaidą ir archontų kilmę.

Traktate išdėstoma sudėtinga gnostinė kosmologija: nuo Vienio emanacijos per Barbelo ir Sofiją iki klaidingo demiurgo Jaltabaofao atsiradimo. Taip pat aiškinamas žmogaus sukūrimas, jo dvasinės prigimties kilmė, bei atpirkimo plano įvykdymas per šviesos Epinoją, siunčiamą iš aukštesniųjų sferų. Tekstas perteikia radikalų gnostinį požiūrį į Senojo Testamento Dievą, laikomą aklu ir pavojingu demiurgu, ir apreiškia tikrojo Dievo – nematomos Vienybės – slėpinį.

Ypač svarbus tekstas setitų ir valentiniečių gnostinėse mokyklose, šis traktatas atskleidžia gnostinį „Jėzaus Kristaus slaptąjį mokymą“, perduotą ne viešai, o tik „vertybiškai pasiruošusiems“. Egzistuoja keturios versijos: trys Nag Hammadi kodeksuose (II, III, IV) ir viena Berlyno kodekse (BG 8502,2). Ilgiausia ir išsamiausia laikoma II kodekso redakcija.

JONO APOKRIFAS NHC II,1

1. Gelbėtojo mokymas ir paslapčių apreiškimas

Gelbėtojo mokymas ir paslapčių bei visų tyloje paslėptų dalykų atskleidimas. Vien šių dalykų jis mokė savo mokinį Joną, sakydamas slaptus žodžius. Ir Jonas užrašė juos. Tačiau tai įvyko vieną dieną, kai Jonas – Jokūbo brolis (jie yra Zebediejaus sūnūs) – pakilo prie šventyklos. Prisiartino fariziejus Arimanas ir kreipėsi į jį, tardamas: "Kur yra tavo mokytojas, tas, kuriuo tu sekei?" Ir šis tarė jam: "Į tą vietą, iš kurios jis atėjo, jis nuėjo vėl." Jam tarė fariziejus: "Gudrumu šis nazarėnas apgavo jus ir nuvedė blogu keliu, pripildė jūsų ausis melo, uždarė jūsų širdis ir nukreipė jus nuo jūsų tėvų tradicijos." Kai aš, Jonas, išgirdau šiuos dalykus, pasukau nuo šventyklos tolyn, į dykumą (į kalną). Ir aš ėmiau labai sielvartauti, širdyje tardamas: "Kaip Gelbėtojas buvo paskirtas ir kodėl jis buvo Tėvo siųstas į pasaulį? Ir kas yra jį siuntęs Tėvas? Ir kokios prigimties yra tas eonas, į kurį mes eisime? Ką jis galvojo, sakydamas mums: 'Šis eonas, į kurį jūs eisite, yra amžinas', tačiau jis nemokė apie jo ypatybes?" Man mąstant šiuos dalykus, staiga atsivėrė dangūs, o po ja esanti kūrinija nušvito ir pasaulis sudrebėjo.

2. Jono susitikimas su fariziejumi ir dvasinis nerimas

Aš išsigandau ir priešais save išvydau šviesoje stovintį jaunuolį. Kol žiūrėjau į jį, jis pasidarė panašus į seną žmogų. Jo išvaizda mainėsi - jis darėsi panašus į nuolankų tarną. Prieš mane buvo ne daugybė, bet atvaizdas šviesoje, turintis daug pavidalų, ir vaizdai šviesoje kilo vienas iš kito. Šis atvaizdas buvo trijų formų. Ir jis tarė man: "Jonai, Jonai, kodėl gi tu abejoji, kodėl tu bijai?" Ar tu nepažįsti šio atvaizdo? Nebūk baikštus! Aš esu su jumis visuomet. Aš esu Tėvas, Aš esu Motina, Aš esu Sūnus. Aš esu nesuteptasis, aš esu nesunaikinamasis. Dabar atėjau mokyti tave epie tai, kas yra, kas buvo ir kas bus, kad tu galėtum suprasti neapreikštus dalykus ir tuos, kurie jau apreikšti, atėjau mokyti tave apie tvirtą tobulo žmogaus giminę. Dabar, tad, pakelk savo akis, kad galėtum gauti tai, ko šiandien tave mokysiu, bei galėtum persakyti tai dvasios bendraminčiams, kurie kilę iš tobulo, nepajudinamo žmogaus giminės. Ir aš klausiau, norėdamas sužinoti tai, o jis tarė: "Monada - tai vienvaldystė, aukščiau už kurią nieko nėra. [Tai yra jis, kuris egzistuoja kaip Dievas ir visa ko Tėvas, tas nematomasis/ neregimasis, kuris yra virš visko,kuris egzistuoja kaip /negendamybė/, kuris yra skaisčioješviesoje, į kurią jokia akis negali pažvelgti. Jis yra nematomaDvasia, apie kurią nedera galvoti kaip apie dievą, ar kažkąpanašaus. Mat jis yra daugiau nei dievas, nes nieko nėra

3. Gelbėtojo pasirodymas ir trijų pavidalų vizija

aukščiau už jį, ir niekas neviešpatauja virš jo/jam. Jisniekamnepavaldus, nes viskas yra jame. [IV 4,9-1O"[ nes tai jis kuria] save. Jis yra nesikeičiąs, nes jis [nieko] nestokoja. Nes jis yrvisiškas tobulumas. Jam nereikia nieko, kas galėtų jį užbaigti/ papildyti; tačiau jis visuomet pilnai tobulas šviesoje. Jis yra beribis, nes nėra nieko prieš jį, kas galėtų jį apriboti. Jis nesuvokiamas, nes nėra nieko prieš jį, kas galėtū ištirti jį. Jis neišmatuojamas, nes nėra nieko, kas galėtų jį išmatuoti. Jis neregimas, nes niekas jo nemato. Jis amžinas, nes egzistuoja/ esti amžinai. Jis yra neišreiškiamas, nes niekam ne pagal jėgas jį apimti, kad galėtų išreikšti. Jis bevardis, nes nieko nėra prieš jį kas jam duotų vardą. Tai neišmatuojama, skaisti, šventa ir tyra šviesa, Jis neišsakomai tobulas nesugriaunamume/ negendamume. Jis nėra nei tobulume, nei palaimoje, nei dievuškume, tačiau žymiai aukščiau. Jis nėra kūniškas, jis nėra nekūniškas. Jis nei didelis, nei mažas. Nėra galimybės/ kaip sakyti: "Koks yra jo kiekis?" arba"Kokia jo kokybė?", nes nė vienas negali jo suvokti. Jis nėra išbūtybių tarpo, bet žymiai pranašesnis. Nei tai, kad jis yra tiesiog aukščiau, bet jo esmė nepriklauso nei eonams, nei laikui. Nes tas, kuris priklauso eonui, buvo paruoštas aukščiau. Laikas nebuvo jam padalintas, nes jis nieko negauna/ nepriima iš kito, nes tai būtų skola. Nes tas kuris už kažką pirmesnis, nestokoja, nieko ką iš jo galėtų gauti. Nes greičiau paskutinysis/ vėlesnysis žiūri laukiančiai į jį

4. Monada: Nevidomoji Dvasia ir aukščiausioji būtis

jo šviesoje. Nes tobulumas yra didingas. Jis yra grynas/ tyras protas/ dvasia. Jis yra eoną duodąs eonas. Jis - gyvybę duodantigyvybė. Jis yra palaimą duodanti palaima. Jis yra žinojimą duodąs žinojimas. Jis yra gėrį duodantis gėris. Jis yra gailestį ir išgelbėjimą duodantis gailestis. Jis yra malonę duodanti malonė, ne todėl, kad jis ją turi, bet todėl, kad jis duoda neišmatuojamą, nesuvokiamą šviesą. Ką aš pasakysiu apie jį? Jis - nesunaikinamas Eonas, nepajudinamas, esantis tyloje ir ramybėje, jis iki visų daiktų. Mat jis yra visų eonų galva, ir jis yra tas, kuris duoda jiems stiprybę savo gerumo dėka. Mes nežinome neapsakomų dalykų ir nesuprantame, kas yra neišmatuojama, jeigu ne per jį, kuris atėjo iš jo, t.y. iš Tėvo. Mat tai jis pasakojo mums vieniems. Tai jis žiūri į save/ mato savesavo supančioje šviesoje, t.y. gyvybės vandens šaltinyje. Tai jis duoda visiems eonams visais būdais ir jis įdėmiaia žvelgia į savo atvaizdą, kurį mato Dvasios šaltinyje. Jis nukreipia savo troškimą į savo vandenį - šviesą, kuris yrajį supančios tyros šviesos - vandens šaltinyje. Ir jo mintis padarė veiksmą ir ji pasirodė prieš jį jo šviesos spindesyje. Tai pirmoji jėga, kuri buvo iki visų jų (eonų?), kuri pasirodė iš jo proto/ minties, tai visa ko PRONOJA - jos šviesa, kuri šviečia, šviesos pavidalas, tobula galia, tai yra pavidalas neregimosios, tobulas, nekaltos/ skaisčios dvasios. Ji - jėga, šlovė, BARBELO, tobula

5. Barbelo: Pirmoji Mintis ir visatos Motina-Tėvas

šlovė eonuose, apreiškimo šlovė, ji pašlovino nekaltąją dvasią ir tai ji meldė jį, nes per jį ji apsireiškė. Tai pirmoji jo atvaizdo mintis. Ji tapo visko motina, nes egzistavo iki jų visų, MėTROPATOR, pirmasis vyras, Šventoji Dvasia, triskart vyriškas,triskart galingas, triskart pavadintas androgenas ir amžinasis eonas tarp neregimųjų. Tai pirmasis atėjęs/ gimęs. "Ji paprašė nematomos skaisčiosios Dvasios, t.y. BARBELO - duoti jai PROGNOZš ir Dvasia sutiko. Ir kai ji sutiko, PROGNOZė pasirodė ir sustojo prie PRONOJOS; ji kilo iš nematomos, skaisčios Dvasios minties. Ji pašlovino Dvasią ir jos tobulą stiprybę, BARBELO, nes per šią ji atsirado". " Vėl ji paprašė padovanoti jai [nesugriaunamumą] ir ši sutiko. Kai ji [sutiko], nesugriaunamumas apsireiškė ir stojo šalia MINTIES ir PROGNOZņS. Jie pagarbino nematomąją ir BARBELO, per kurią jis atsirado. Ir BARBELO paprašė duoti jai amžinąjį gyvenimą. neregimoji dvasia sutiko. Ir kai ji sutiko, amžinasis gvenimas atsirado ir ji atsistojo bei pagarbino nematomąją dvasią ir BARBELO, per kurią atsirado. Ir vėl ji paprašė dovanoti tiesą. Ir neregimoji dvasia sutiko. Tiesa atsirado ir jie atsistojo ir jie pagarbin

6. Dieviškųjų savybių pasirodymas ir eonų penketas

neregimąją dvasią... kurią tu vadini BARBELO, per kurią jieatsirado. Tai Tėvo, kuris yra pirmasis ümogus, nematomsios dvasiosatvaizdas eonų PENTADA; tai PRONOJA, t.y. BARBELO: mintis ir numatymas, nesugriaunamumas ir amžinasis gyvenimas ir tiesa. Taipenketas androgeninių eonų, tai eonų dekada, t.y. Tėvas. Ir jis pažvelgė į BARBELO tyrą šviesą, kuri supa neregimąją dvasią ir jo spindesiu ir ji pastojo nuo jo. Ir jis pagimdė šviesos kibirkštį; šviesos su palaimintos šviesos panašumu. Tačiau tai nelygu jo didybei. Tai buvo METROPATORIAUS vienturtis, tas, kuris atsisikleidė; tai vienintelis iš jo gimęs, Tėvo vienturtis, tobula šviesa. neregimoji skaisti dvasia pradžiugo virš šviesos, kuri atsirado, kuri pirma buvo atskleista PRONOJOS pirmąja jėga, t.y. BARBELO. Ir ji patepė ją savo gerumu, kol jis netapo tobulu, kuriam nereikia jokio gėrio, nes ji patepė ją neregimosios dvasios [gėriu]. Ir ji stojo prieš ją kai ji išliejo (tai) ant jos. Kai ji gavo (tai) iš dvasios, ji pašlovino šventąją dvasią ir tobuląją pronoją {...} dėl kurios/ per kurią ji atsirado. Ir (sūnus) paprašė duoti jam padėjėją darbe, t.y. protą, ir Dvasia sutiko;

7. Šviesos kibirkštis: Kristus ir dieviškasis Autogenas

protas apsireiškė ir stojo šalia KRISTAUS ir pagarbino jį bei BARBELO. Visi jie tyloje ėmė egzistuoti. Ir protas panoro atlikti darbą per neregimosios dvasios žodį ir jo valia ėmė veikti ir jis atsirado šalia proto ir šviesa pagerbė jį. Ir žodis sekė paskui valią. Nes žodžiu KRISTUS, dieviškasis AUTOGENAS, sutvėrė visus daiktus. Ir amžinasis gyvenimas, ir jo valia ir protas ir numatymas atsistojo ir paragino neregimąją Dvasią iš BARBELO. Nes per ją jie visi atsirado. Ir šventoji dvasia dieviškąjam AUTOGENUI, jo sūnui iš BARBELO davė tobulumą taip, kad jis atsistojo prieš galingą ir neregimą skaisčiąją Dvasią kaip dieviškasis AUTOGENAS, KRISTUS, kuriam ji (Dvasia) garsiu balsu suteikė šlovę. Jis (sūnus) atsiskleidė per PRONOJĄ ir neregima skaisti Dvasia pastatė dieviškąjį tiesos AUTOGENĄ virš visų daiktų. Ir jis padarė jam paklusnia bet kokią valdžią ir tiesą, kuri yra jame, kad jis galėtų žinoti viską, kas buvo pavadinta vardu,išaukštinti virš bet kokio vardo. Mat šį vardą ištars tiems, kurie jo verti. Iš šviesos, kuri yra KRISTUS/ CHRISTOS ir negendantis per dvasias dovaną, atsirado keturios šviesos iš dieviškojo AITOGENO. Jis žiūrėjo, kad jie išstotų

8. Keturios Šviesos ir dvylika eonų

prieš jį. Ir trejetas - valia, ENNOJA ir gyvenimas. Ir keturios jėgos - tai išmintis, malonė, pojūtis, supratimas. Malonė yra pas šviesos eoną ARMOCĖLĮ, kuris - pirmasis angelas. Kartu su šiuo eonu yra trys kiti eonai: malonė, tiesa ir forma.Tačiau antra šviesa - tai ARIELIS, kuris buvo patalpintas į antrą eoną. Kartu su juo yra trys likę eonai: mintis, pojūtis ir atmintis. Trečioji šviesa - tai DAVAITĖJAS kuris yra trečiajame eone. Kartu su jais yra kiti trys eonai: išmintis - supratimas, meilė ir forma - idėja. Ketvirtasis eonas yra patalpintas ketvirtoje šviesoje ELELET. Kartu su juo/ ja? yra trys kiti eonai: TOBULUMAS, TAIKA ir SOFIJA. Tai keturi eonai atsistoję priešais dieviškąjį AUTOGENĄ. Tai dvylika eonų, kurie atsistojo prieš sūnų, didį AUTOGENĄ - KRISTŲ per neregimosios dvasios valią ir dovaną.

Ir dvylika eonų priklauso Autogeno Sūnui. Ir viskas buvo tvirtai pagrista per šventosios Dvasios valią, per Autogeną. Iš tobulo Proto Išankstinio žinojimo (Pronoia), per nevidomosios Dvasios valios ir Autogeno valios apsireiškimą, nevidomoji Dvasia pavadino tobulą Žmogų, pirmąjį apsireiškimą ir tiesą – Pigera-Adamu.

Ir Ji pastatė jį virš pirmojo eono su didžiuoju Autogenu Kristumi, šalia pirmosios Šviesos, Armozelio. Ir Jos galios apsigyveno su juo. Nevidomasis suteikė jam nenugalimą intelektualinę galią. Ir jis kalbėjo, šlovino ir aukštino nevidomąją Dvasią, sakydamas: „Dėl Tavęs viskas atsirado ir pas Tave viskas sugrįš. Aš šlovinsiu ir aukštinsiu Tave ir Autogeną su trimis eonais: Tėvu, Motina ir Vaiku, tobula galia.“

Ir Ji pastatė jo Vaiką Setą virš antrojo eono šalia antrosios Šviesos Oroielio. Trečiajame eone virš trečiosios Šviesos Daveitajaus buvo pasėta Seto sėkla. Ten buvo įkurdintos šventosios sielos. Ketvirtajame eone buvo įkurdintos sielos tų, kurie nežinojo Pilnatvės ir neatgailavo iškart, bet kurį laiką delsė. Vėliau jie atgailavo. Jie apsigyveno šalia ketvirtosios Šviesos Eleleto. Tai kūriniai, kurie šlovina nevidomąją Dvasią.

10. Sofijos mintis ir Jaltabaoto gimimas

Sofija iš Epinojos, būdama eonas, savyje pagimdė mintį, kylančią iš nevidomosios Dvasios ir Išankstinio žinojimo minties. Ji panorėjo, kad iš jos pačios atsirastų panašumas be Dvasios valios – Ji tam nepritarė – ir be savo partnerio, ir be jo apsvarstymo. Mat jos vyriškas pradas tam nepritarė, ir ji nerado savo partnerio. Ji svarstė atskirai nuo Dvasios valios ir savo partnerio supratimo. Ji pagimdė.

Dėl joje esančios nenugalimos galios jos mintis neliko tuščia. Iš jos pasirodė netobulas kūrinys, kuris skyrėsi nuo jos pavidalo, nes ji sukūrė jį be savo partnerio. Jis nebuvo panašus į Motiną, nes turėjo kitokią formą. Kai ji pamatė savo valios vaisių, jis buvo kitoks – liūto veido gyvatės modelis. Jo akys buvo kaip žaižaruojančios žaibo ugnys. Ji išmetė jį nuo savęs, už tų vietų ribų, kad niekas iš nemirtingųjų jo nepamatytų, nes ji sukūrė jį nežinioje.

Ji apsupo jį švytinčiu debesiu ir debesies viduryje pastatė sostą, kad niekas jo nematytų, išskyrus šventąją Dvasią, vadinamą gyvųjų motina. Ji pavadino jį Jaltabaotu. Tai Vyriausiasis Valdovas, gavęs didelę galią iš savo Motinos.

11. Valdžios ir dvylika vardų

Ir jis pasitraukė nuo jos ir paliko vietą, kurioje gimė. Jis užvaldė kitą vietą. Jis sukūrė sau kitą eoną švytinčios ugnies liepsnoje, kuri tebeegzistuoja dabar. Ir jis apstulbo savo beprotybėje, kuri gyvena jame, ir pagimdė sau valdžias.

Pirmojo vardas yra Atotas, kurį kartos vadina pjovėju. Antrasis – Harmas, pavydo akis. Trečiasis – Kalila-Oumbris. Ketvirtasis – Jabelis. Penktasis – Adonajus, vadinamas Sabaotu. Šeštasis – Kainas, kurį žmonių kartos vadina saule. Septintasis – Abelis. Aštuntasis – Abrisienė. Devintasis – Jobelis. Dešimtasis – Armupielis. Vienuoliktasis – Melcheir-Adoneinas. Dvyliktasis – Belijas; jis yra tas, kuris valdo Hado gelmes.

Ir jis pastatė septynis karalius virš septynių dangų, po vieną kiekvienam dangaus skliautui, ir penkis virš bedugnės gelmių, kad jie valdytų.

12. Tamsa ir trys Valdovo vardai

Ir jis padalijo jiems savo ugnį, bet nesiuntė jiems nieko iš šviesos galios, kurią gavo iš Motinos. Mat jis yra nežinojimo tamsa. Kai šviesa susimaišė su tamsa, ji privertė tamsą švytėti, bet kai tamsa susimaišė su šviesa, ji aptemdė šviesą, tad ji tapo nei šviesa, nei tamsa, o silpna.

Šis silpnas valdovas turi tris vardus. Pirmasis vardas yra Jaltabaotas. Antrasis – Saklasas. Trečiasis – Samaelis. Jis yra bedievis savo beprotybėje, kuri gyvena jame. Mat jis pasakė: „Aš esu Dievas ir jokio kito dievo be manęs nėra“, nes jis nežinojo vietos, iš kurios atėjo jo jėga.

Valdovai sukūrė sau septynias galias, o galios sukūrė kiekvienai po šešis angelus, kol iš viso atsirado 365 angelai. Štai vardų kūnai:

Pirmasis – Atotas, turi avino veidą.
Antrasis – Eloajus, turi asilo veidą.
Trečiasis – Astafajus, turi hienos veidą.
Ketvirtasis – Jao, turi gyvatės veidą su septyniomis galvomis.
Penktasis – Sabaotas, turi gyvatės veidą.
Šeštasis – Adoninas, turi beždžionės veidą.
Septintasis – Sabedė, turi švytintį ugninį veidą.

Tai yra savaitės septynetas.

Tačiau Jaldabaotas turėjo daugybę veidų, daugiau už juos visus, tad būdamas tarp serafimų, jis galėjo pasiversti bet kuriuo iš jų pagal savo valią.

13. Septynios galios ir jų vardai

Jis pasidalijo su jais dalimi savo ugnies. Dėl šlovės galios, kuri jame gyveno iš Motinos šviesos, jis tapo jų Viešpačiu. Dėl to jis vadino save Dievu ir nebuvo paklusnus vietai, iš kurios atėjo.

Per savo mąstymą ir kalbėjimą atsirado septynios galios. Jis pavadino galias vieną po kitos, pradedant nuo aukščiausios:

Gėris / Kristystė su Atotu.

Pronoia su Eloajumi.

Dievystė su Astafajumi.

Viešpatystė su Jao.

Karalystė su Sabaotu.

Pavydas su Adoneinu.

Supratimas su Sabateonu.

Šie vardai turėjo galią, bet dangaus šlovės vardai jiems neša sunaikinimą ir bejėgiškumą. Taigi jie turi du vardus. Jis viską sutvarkė pagal pirmųjų eonų panašumą, bet galia jame, gauta iš Motinos, nešiojo savyje pasaulio panašumą.

14. Valdovo pavydas ir Motinos klaidžiojimas

Pamatęs kūriniją ir daugybę angelų, jis tarė jiems: „Aš esu pavydus Dievas ir nėra kito dievo šalia manęs“. Tačiau ši proklamacija angelams parodė, kad kitas Dievas egzistuoja. Mat jei kito nebūtų, kam jis pavydėtų?

Motina pradėjo klaidžioti. Ji suprato savo trūkumą, kai jos šviesa priblėso ir ji aptemo, nes jos partneris nebuvo su ja sutikęs. Aš paklausiau: „Viešpatie, ką reiškia 'ji klaidžiojo'?“ Jis nusišypsojo ir tarė: „Nemanyk, kad tai reiškia 'virš vandenų', kaip sakė Mozė. Kai ji pamatė įvykusį blogį ir savo palikuonio vagystę, ji atgailavo ir ją apėmė užmarštis nežinojimo tamsoje. Ji pradėjo gėdytis. Šis judėjimas ir yra klaidžiojimas.“

Puikuolis gavo galią iš Motinos. Mat jis buvo neišmanėlis, manydamas, kad niekas kitas neegzistuoja. Kai Motina suprato, kad tamsos drabužis nėra tobulas, ji pravirko. Visa Pilnatvė jos labui šlovino nevidomąją Dvasią. Jos partneris atėjo pas ją per Pilnatvę, kad ištaisytų trūkumą. Tačiau ji nebuvo grąžinta į savo eoną, bet pastatyta devintajame danguje virš savo vaiko.

15. Žmogaus sukūrimas pagal atvaizdą

Iš aukšto dangaus eono pasigirdo balsas: „Žmogus egzistuoja ir Žmogaus Vaikas“. Vyriausiasis Valdovas Jaltabaotas tai išgirdo, bet manė, kad balsas sklinda iš jo Motinos.

Tobulasis Tėvas-Motina, pirmuoju Žmogumi apreiškė savo panašumą vyrišku pavidalu. Valdovo eonas sudrebėjo, bedugnės pamatai sudrebėjo. Vandenys po materija nušvito nuo pasirodžiusio atvaizdo.

Jaltabaotas tarė valdžioms: „Ateikite, sukurkime žmogų pagal Dievo atvaizdą ir mūsų panašumą, kad jo atvaizdas mus apšviestų“. Kiekviena valdžia suteikė sielai savybę pagal matytą atvaizdą. Jie pavadino jį Adomu.

Gėris sukūrė kaulų sielą.
Pronoia – sausgyslių sielą.
Dievystė – mėsos sielą.
Viešpatystė – kaulų smegenų sielą.
Karalystė – kraujo sielą.
Pavydas – odos sielą.
Supratimas – plaukų sielą.

16–17. Kūno dalių angelai ir demonai

(Tekste išvardijama daugybė angelų, atsakingų už kiekvieną organą: Eterafaopė sukuria galvą, Megigesstroetas – smegenis, Asterechmenas – dešinę akį ir t.t. Taip pat išvardijami septyni valdovai virš jų: Michaelis, Ourielis ir kiti).*

Visame kūne yra keturi demonų šaltiniai: karštis, šaltis, drėgmė ir sausra. Jų motina yra materija.

Efemephis priklauso malonumui.
Yoko – troškimui.
Nenentophni – sielvartui.
Blaomen – baimei.

Iš sielvarto kyla pavydas, kentėjimas, skausmas. Iš malonumo – piktumas ir tuščia garbė. Iš troškimo – pyktis ir gobšumas. Iš baimės – panika ir gėda. Visa tai aprašyta Zoroastro knygoje.

18. Gyvybės įkvėpimas ir Adomo šviesa

Jų kūrinys ilgą laiką buvo nejudantis. Motina norėjo atsiimti galią, duotą Valdovui, todėl paprašė gailestingojo Tėvo pagalbos. Šis atsiuntė penkias Šviesas. Jos patarė Jaldabaotui: „Įpūsk jam į veidą savo dvasios, ir jo kūnas pakils“. Jis įpūtė savo dvasią – Motinos galią. Adomas pajudėjo ir tapo švytintis.

Kitos galios pradėjo pavydėti, nes Adomo supratimas buvo stipresnis už jų ir net už patį Vyriausiąjį Valdovą. Pamatę, kad jis laisvas nuo blogio, jie išmetė jį į žemiausią materiją. Tačiau gailestingasis Tėvas atsiuntė pagalbą – švytinčią Epinoją, vadinamą Gyvybe (Zoe). Ji pasislėpė Adome, kad mokytų jį apie pakilimo kelią.

19–20. Materijos kalėjimas ir Rojus

Valdovai paėmė ugnies, žemės ir vandens, sumaišė juos su tamsos nežinojimu ir troškimu ir sukūrė materialų kūną – tai užmaršties grandinė, mirtingas žmogus. Jie pastatė jį rojuje. Bet jų rojus yra apgaulė, jų vaisiai – nuodai.

Viduryje jie pasodino Gyvybės medį, kurio šaknys karčios, o vaisius – mirtis. Tačiau tai, ką jie vadina „gero ir blogo pažinimo medžiu“, iš tikrųjų yra šviesos Epinoja. Valdovai saugojo jį, kad Adomas nepamatytų savo pilnatvės. Bet aš (Gelbėtojas) paskatinau juos valgyti.

21. Transas ir Ievos sukūrimas

Jaltabaotas norėjo atsiimti galią iš Adomo ir sukėlė jam transą. Tai nebuvo miegas, o jutimų aptemdymas. Epinoja pasislėpė jame. Valdovas bandė ją ištraukti iš šonkaulio, bet Epinoja neapčiuopiama. Jis sukūrė moterį pagal Epinojos atvaizdą.

Adomas pamatė moterį, jo supratimas prašvito, ir jis tarė: „Tai kaulas iš mano kaulų ir mėsa iš mano mėsos“. Mūsų sesuo Sofija nužengė kaip nekaltumo dvasia, kad ištaisytų trūkumą, todėl ji pavadinta Zoe, gyvųjų motina. Erelio pavidalu aš pasirodžiau ant pažinimo medžio, kad juos pažadinčiau.

22. Nuopolis ir Kainas bei Abelis

Sužinojęs apie jų pasitraukimą, Jaltabaotas prakeikė savo žemę. Jis išvijo juos iš rojaus. Pamatęs Ievos šviesą, jis ją išniekino ir pagimdė du sūnus: Eloimą ir Javę. Vienas teisingas, kitas – ne. Jis pavadino juos Kainu ir Abeliu. Nuo tada prasidėjo lytinis aktas ir apgaulinga dvasia, vedanti į kūnišką gimimą.

23. Sielų išganymas

Aš paklausiau Gelbėtojo: „Ar visos sielos bus išgelbėtos?“ Jis atsakė: „Tos, ant kurių nužengia Gyvybės Dvasia, bus išgelbėtos ir taps tobulos. Jos rūpinsis tik negendamybe.“ Sielos, kurios neturėjo šios galios, bus vedamos klystkeliais apgaulingos dvasios. Siela, kuri yra stipresnė už šią dvasią, bus priimta į eonų ramybę. Tos, kurios nepažino savo kilmės, bus kankinamos valdovų kalėjimuose, kol pažins tiesą ir bus išgelbėtos. Tie, kurie pažino tiesą, bet nusigręžė nuo jos, bus baudžiami amžina bausme.

24–25. Liktis ir Tvanas

Jaltabaotas, pamatęs, kad žmonės jį pranoksta mintimis, sukūrė Liktį (Heimarmene) – grandinę, kuri per laiką ir sezonus valdo visą kūriniją. Tai visų neteisybių ir užmaršties šaltinis.

Pamatęs savo klaidas, jis nusprendė sukelti tvaną. Pronoia perspėjo Nojų, ir jis kartu su daugybe kitų iš nejudančios kartos pasislėpė šviesos debesyje. Valdovai tada siuntė savo angelus pas žmonių dukras, kad jos gimdytų jiems palikuonis, ir taip suteršė sielas tamsos dvasia. Visas pasaulis tapo pavergtas.

26. Gelbėtojo nužengimas į Hadą

Aš, tobuloji visatos Pronoia, keliavau per tamsą į kalėjimo vidurį. Chaosą sudrebinau. Trečią kartą įėjau į kūno kalėjimą ir tariau: „Kas girdi, tepabunda iš sunkaus miego!“ Žmogus pravirko ir paklausė: „Kas šaukia mano vardą?“ Aš tariau: „Aš esu tyros šviesos Pronoia. Kelkis, prisimink, kad tu esi tas, kuris girdėjo, ir sek savo šaknimis. Saugokis mirties miego ir Hado drabužio.“ Aš pakėliau jį ir užantspaudavau šviesos vandeniu su penkiais antspaudais, kad mirtis jam nebeturėtų galios.

27. Pabaiga

Štai, aš grįžtu į tobuląjį eoną. Viską tau pasakiau, kad užrašytum ir slapta perduotum savo dvasios broliams. Tai nejudančios kartos paslaptis.

Gelbėtojas tarė: „Prakeiktas kiekvienas, kuris iškeis šiuos dalykus į dovaną, maistą, gėrimą ar drabužį.“ Tada jis išnyko. Jonas nuėjo pas mokinius ir papasakojo jiems viską, ką Gelbėtojas jam sakė.

Jėzus Kristus. Amen. Slaptasis apreiškimas pagal Joną.

Vertė Tomas Jonas Girdzijauskas, Kaunas, 1992.6.29