Laimė

Iš Vikišaltiniai.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Laimė (Счастье)
Антон Павлович Чехов
Pirmą kartą publikuota 1887 m.

Vertėjas J. Paukštelis.



Skiriama J. P. Polonskiui

Prie plataus stepių kelio, vadinamo didžiuoju vieškeliu, nakvojo avių kaimenė. Ją saugojo du piemenys. Vienas - kokių aštuoniasdešimt metų senis, bedantis, drebančiu veidu, gulėjo kniūpsčias prie pat kelio, pasidėjęs alkūnes ant dulkėtų gysločių; kitas - jaunas vyrukas tankiais, juodais antakiais ir beūsis, apsivilkęs pakuliniu, iš kurio siuva pigius maišus, gulėjo aukštielninkas, pasibrukęs po galva rankas, ir žiūrėjo aukštyn į dangų, kur ties pat jo veidu tįsojo Paukščių takas ir snūduriavo žvaigždės.

Piemenys buvo ne vieni. Per sieksnį nuo jų, prieblandoj, uždengusioj kelią, juodavo pabalnotas arklys, o šalia jo, atsirėmęs į balną, stovėjo vyriškis dideliais batais ir trumpa čiumarka, iš visko matyti, raitasis dvaro sargas. Sprendžiant iš jo stoto, tiesaus ir nejudraus, iš manierų, iš elgesio su piemenimis, su arkliu, tai buvo žmogus rimtas, išmintingas ir žinąs savo vertę; net tamsoje buvo pastebimos jo kariškos laikysenos žymės ir toji iškilniai nuolaidi išraiška, kuri įgyjama dažnai susiduriant su ponais ir ūkvedžiais.

Avys miegojo. Pilkuojančioje aušroje, jau pradėjusioje sklisti rytine dangaus puse, šen ir ten buvo matyti nemiegančių avių siluetai; jos stovėjo ir, galvas nuleidusios, kažką mąstė. Jų mintys, ilgos, tąsios, sukeltos vien plačios stepės ir dangaus, dienų ir naktų vaizdinių, matyt, jas pačias stebino ir slogino, kone stulbino, ir jos, stovėdamos dabar kaip įbestos, nematė nei svetimo žmogaus, nei sunerimusių šunų.

Mieguistame, sustingusiame ore buvo girdėti monotoniškas ūžesys, be kurio neapsieina vasaros naktis stepėje; nesiliovė čirškę žiogai, rykavo putpelės, o per varstą nuo bandos, dauboje, kur tekėjo upelis ir augo gluosniai, tingiai lakštavo jauniklės lakštingalos.

Raitasis sargas sustojo paprašyti piemenų ugnies pypkei. Jis tylomis užsirūkė ir išrūkė visą pypkę, paskui, žodžio netaręs, atsirėmė į balną ir susimąstė. Jaunasis piemuo nekreipė į jį nemaž dėmesio; jis vis gulėjo sau ir žiūrėjo į dangų, o senis ilgai žiūrinėjo raitelį ir paklausė:

- Ar ne Pantelejus iš Makarovo ekonomijos?

- Tas pats, - atsakė sargybinis.

- Tatai aš ir žiūriu. Nepažinau - turtingas būsi. Iš kur Dievas neša?

- Iš Kovylių žemių.

- Toloka. Iš pusės žemės atiduodate?

- Visaip. Ir iš pusės, ir nuomon, ir daržams. Aš, tikrai pasakius, į malūną buvau nujojęs.

Didelis senas balzgano plauko aviganis šuo, gauruotas, su kuokštais gaurų ties akimis ir nosim, stengdamasis rodytis, jog jam nei šilta, nei šalta dėl svetimo žmogaus, kokius tris kartus ramiai apėjo aplink arklį ir staiga netikėtai puolė iš užpakalio raitelį, nirtulingai urgzdamas kimiu senio balsu, kiti šunys nebeišlaikė ir pašoko iš vietų.

- Cit, bjaurybe! - suriko senis, keldamasis ant alkūnių. - A, kad tu nusprogtum, velnio padare!

Kai šunys nurimo, senis atsigulė vėl kaip pirma ir ramiu balsu tarė:

- O Kovyliuose per pat šeštines mirė Jefimas Žmenia. Kad neprasitarus prieš naktį, nuodėmė tokius žmones minėti, bjaurus buvo senis! Turbūt girdėjai?

- Ne, negirdėjau.

- Jefimas Žmenia, kalvio Stiopkos dėdė. Visa apylinkė jį pažįsta. Na ir prakeiktas gi senis! Aš jį mažne šešiasdešimt metų pažįstu nuo to laiko, kai carą Aleksandrą, kur prancūzus vijo, iš Taganrogo vežimais į Maskvą vežė. Mes kartu ėjom mirusio caro sutikti, o tada didysis vieškelis ne ant Bachmuto ėjo, o iš Jesaulovkos ant Gorodiščės, ir ten, kur dabar Kovyliai, buvo einių lizdų vieta - kur tik koją statai, ten einio lizdas. Tada aš jau pastebėjau, kad Žmenia yra sielą pardavęs ir nelabasis jame tūno. Aš taip pastebiu: jei kuris mužikų luomo žmogus vis daugiau tyli, bobiškais darbais užsiima ir taikosi vienišas gyventi, tai čia gero nedaug, o Jefimka, būdavo, iš jaunų dienų vis tyli ir tyli, ir į tave žiūri šnairai, vis tartum pučiasi ir skiauterę stato kaip gaidys prieš vištą. Kad jis į cerkvę eitų ar į gatvę su berniokais pavaliūkauti ar į karčemą - jis nė tos mados neturėjo, o daugiausia vis vienas sėdi arba su bobomis šnibždasi. Jaunas buvo, o jau už bitininką ar daržininką parsisamdydavo. Būdavo, ateis pas jį geri žmonės į daržą, o jam arbūzai ir aguročiai švilpauja. Kartą taip pat prie žmonių pagavo jisai lydį, o tas tik ho ho ho ho! - nusikvatojo...

- Būna taip, - tarė Pantelejus.

Jaunasis piemuo apsivertė ant šono ir, pakėlęs juodus antakius, įdėmiai pasižiūrėjo į senį.

- O ar tu girdėjai, kaip arbūzai švilpauja? - paklausė jis.

- Girdėti negirdėjau, saugojo Dievas, - atsiduso senis, - o žmonės pasakojo. Čia nedidelis dyvas... Užsinorės nelabasis, tai ir akmenys ims švilpauti. Prieš paleidimą valion pas mus tris dienas ir tris naktis uola gaudė. Pats girdėjau. O lydys todėl kvatojo, kad Žmenia vietoj lydžio kipšą sugavo.

Senis kažką prisiminė. Jis greitai atsiklaupė ir, gūždamasis lyg nuo šalčio, nervingai susibruko rankas į rankoves, paskui ėmė tankiai bobiškai šniaukroti:

- Gelbėk mus, Viešpatie, ir pasigailėk! Ėjau sykį paupiu į Novopavlovką. Griaustinis užėjo, ir tokia buvo audra, kad sergėk motina švenčiausioji... Skubu aš kiek galėdamas, žiūriu, ogi keliuku, tarpu kryklių krūmų - kryklės tada kaip tik žydėjo - eina baltas jautis. Aš ir galvoju: kieno tas jautis? Kodėl jį čia nelabasis atnešė? Eina jis, uodegą mataruoja ir mū-ū-ū! Tiktai, broliuk tu mano, pasiveju aš jį, prieinu artyn, žiū! - čia nebe jautis, o Žmenia. Vardan Dievo tėvo! Persižegnojau, o jis žiūri į mane ir murma, baltąsias išvertęs. Baisiai persigandau! Einame greta, bijau jam ir žodį tarti, - griaustinis griaudžia, žaibai dangų raižo, gluosniai prie pat vandens linksta, - staiga, broliuk tu mano, nubausk mane Dieve, kad be atgailos numirčiau, bėga skersai tako kiškis... Bėga, sustojo ir sako žmogaus balsu: „Sveiki vyrai!“ Ar neisi šalin, prakeiktasis! - suriko senis ant gauruoto šuns, kuris vėl ėmė sukti aplink arklį. - A kad tu nusprogtum!

- Būna taip, - tarė raitasis sargas, vis stovėdamas pasirėmęs į balną ir nekrutėdamas; pasakė jis tai neskambiu, dusliu balsu, kokiu kalba žmonės, paskendę savo mintyse.

- Būna taip, - pakartojo jis rimtai ir įtikinamai.

- Ū, bjaurybė buvo senis, - kalbėjo toliau senis jau nebe taip karštai. - Gal penkeriems metams praėjus po paleidimo valion, valsčiaus vyrija raštinėj jį išlupo, tai jis, vadinasi, norėdamas savo pyktį parodyti, ėmė ir užleido ant visų Kovylių gerklės ligą. Išmirė tada žmonių devynios galybės, baisiai daug, tartum nuo choleros...

- O kaip jis užleido ligą? - paklausė jaunasis piemuo, kurį laiką tylėjęs.

- Žinia kaip. Čia didelio proto nereikia, kad tik būtų noro. Žmenia žmones gyvatės taukais marino. O tai toks vaistas, kad ne tik nuo taukų, net nuo jų kvapo žmonės miršta.

- Tas teisybė, - sutiko Pantelejus.

- Norėjo jį tada bernai užmušti, bet seniai nedavė. Negalima buvo jo užmušti: jis žinojo vietą, kur yra lobių. O be jo niekas daugiau nežinojo. Lobiai čia vis užkeikti, taigi jų nesurasi ir nepamatysi, o jis matydavo. Būdavo, eina paupiu ar mišku, o po krūmais ir uolomis liepsnelės, liepsnelės, liepsnelės... Liepsnelės tokios, tarytum nuo sieros. Aš pats mačiau. Visi taip laukė, kad Žmenia vietas žmonėms parodys ar pats iškas, o jis - gerai pasakyta, nei pats šuva ėda, nei kitam duoda - taip ir numirė: nei pats iškasė, nei žmonėms parodė.

Riatelis užsirūkė pypkę ir akimirksnį apšvietė savo didelius ūsus ir smailią, griežtą, solidžią nosį. Nedideli šviesos ratilai pašoko nuo jo rankų prie kepurės, nubėgo per balną, per arklio nugarą ir prapuolė karčiuose palei ausis.

- Šiose apylinkėse daug lobių, - tarė jis.

Ir pamažu užsitraukęs dūmo, jis apsižvalgė aplinkui, įbedė akis į boluojančius rytus ir pridėjo:

- Turi būti lobių.

- Ką ir kalbėti, - atsiduso senis. - Iš visko matyt, kad yra, tiktai, brolau, kasti nėra kam. Niekas tikros vietos nežino, o šioje gadynėje, galima sakyt, visi lobiai užkeikti. Norint juos rasti ir pamatyti, reikia tokį talismaną turėti, o be talismano nieko, vyre, nepadarysi. Žmenia turėjo talismanų, bet argi iš jo, tokio velnio, išprašysi? Jis ir laikė juos taip, kad niekam neatitektų.

Jaunasis piemuo pašliaužė porą žingsnių prie senio ir, kumščiais parėmęs galvą, įsmeigė į jį sustingusį žvilgsnį. Kūdikiška baiminimosi ir smalsumo išraiška sušvito jo tamsiose akyse ir, kaip prieblandoj atrodė, ištempė ir suplojo stambius jauno, šiurkštaus veido bruožus. Jis labai atsidėjęs klausėsi.

- Ir raštuose parašyta, kad lobių čia daug, - varė toliau senis. - Ką ir kalbėti... ir kalbėti nėr ko. Vienam Novopavlovkos seniui kareiviui Ivanovkoj rodė žmonės tokį popieriuką, tai tame popieriuke išspausta ir apie vietą, ir kiek pūdų aukso, ir kokiuose induose; seniai jau pagal tą popieriuką lobius būtume paėmę, tik lobis užkeiktas, neprieisi.

- Kodėl gi, dėdžiau, neprieisi? - paklausė jaunasis.

- Turbūt kokia priežastis yra, kareivis nesakė. Užkeiktas... Talismano reikia.

Senis kalbėjo su įkarščiu, tartum širdį pakeleiviui atverti panorėjęs. Dėl neįpratimo daug ir greitai kalbėti jis šniaukrojo, mikčiojo ir, jausmas tokį savo kalbos trūkumą, stengėsi pagražinti jį galvos, rankų ir išdžiuvusių pečių mostais; sulig kiekvienu galvos judesiu pakulniai jo marškiniai raukšlėjosi, lipo ant pečių, apnuogindami juodą nuo nudegimo ir senatvės nugarą. Jis pasitraukdavo juos, be jie vėl tuojau užlipdavo. Pagaliau senis, tartum išvestas iš kantrybės neklusnių marškinių, pašoko ir prakalbo su kartėliu:

- Yra laimė, bet kokia iš jos nauda, jeigu ji užkasta žemėje. Taip ir žūsta gėrybės dovanai, be jokios naudos, kaip pelai ar avių spiros! O juk laimės daug, tiek daug, vyre, kad jos visai apylinkei užtektų, tik negauna ja pasidžiaugti nė viena širdis! Susilauks žmonės, kad ją ponai iškas ar valdžia atims. Ponai jau pradėjo milžinkapius kasinėti... Pajuto! Ima juos pavydas dėl mužiko laimės! Valdžia taip pat nesnaudžia. Įstatyme taip parašyta, kad jei kuris mužikas atras lobį, tai kad vyresnybei jį pristatytų. Na, tik palauk - nesulauksi! Ne tavo burnai putrą srėbti!

Senis niekinamai nusijuokė ir atsisėdo ant žemės. Raitelis klausėsi atsidėjęs ir jam pritarė, bet iš visos jo išvaizdos ir tylėjimo buvo matyti, kad visa, ką senis pasakojo, buvo jam ne nauja, kad jo šitai jau seniai pergalvota ir žinoma kur kas daugiau negu seniui.

- Per savo amžių, turiu prisipažinti, aš bent dešimtį kartų esu laimės ieškojęs, - tarė senis, droviai kasydamasis. - Tikrose vietose ieškojau, bet, matyt, vis pataikydavau, kur užkeikti lobiai. Ir tėvas mano ieškojo, ir brolis ieškojo - nė kipšo nerado, taip ir mirė be laimės. Amžinatilsį mano broliui Iljai vienas vienuolis apreiškė, kad Taganroge, tvirtovėje, vienoj vietoj po trimis akmenimis, lobis esąs ir kad tas lobis užkeiktas, o tais laikais - buvo tai, atsimenu, trisdešimt aštuntais metais - Matvejevo Kurhane armėnas gyveno, talismanus pardavinėjo. Nusipirko Ilja talismaną, paėmė su savim du vyrukus ir nuėjo į Taganrogą. Tik, broliuk, prieina jis tvirtovėj prie tos vietos, o toje vietoje kareivis su šautuvu stovi...

Tyliame ore, sklaidydamasis stepėje, pasigirdo garsas. Kažkas toli grėsmingai tūkstelėjo, susidavė į uolą ir nulėkė per stepę, aidėdamas: „Tach! tach! tach!“ Kai garsas nuslopo, senis klausiamai pažiūrėjo į abejingą, ramiai stovintį Pantelejų.

- Tai šachtoje keliamoji skrynia nutrūko, - pagalvojęs tarė jaunasis.

Jau švito. Paukščiu takas blyško ir pamažu tirpo, nyko kaip sniegas. Dangus paniuro, susidrumstė, pasidarė, nė nesuprasi, švarus ar išvien apsiniaukęs, ir tik iš ryškaus, blizgaus ruožo rytuose ir kai kur užsilikusių žvaigždžių galėjai suprasti, kaip čia yra.

Pirmasis ryto vėjelis be krebždesio, atsargiai šiurendamas karpažoles ir rusvus pernykščių piktžolių stiebus, nubėgo išilgai kelio.

Raitelis atsipeikėjo ir papurtė galvą. Abiem rankom jis pakratė balną, timptelėjo pavaržą ir, tartum nesiryždamas sėsti ant arklio, vėl sustojo ir susimąstė.

- Taip, - tarė jis, - alkūnė arti, bet jos nepabučiuosi... Yra laimė, bet nėra išmanymo, kaip jos ieškoti.

Ir jis atsigręžė į piemenis. Griežtas jo veidas buvo liūdnas ir pašaipus kaip nusivylusio žmogaus.

- Taigi, taip ir numirsi, nepamatęs laimės, kokia ji yra... - tarė jis iš lėto, su protarpiais, keldamas kairiąją koją į kilpą. - Kas jaunesnis, gal ir sulauks, o mums jau metas liautis ir galvoti.

Pasiglostęs ilgus, aprasojusiu ūsus, jis sunkiai užsėdo ant arklio ir tokiu veidu, lyg būtų ką užmiršęs ar nebaigęs sakyti, nukreipė akis į tolį. Melsvame tolyje, kur paskutinė regima kalva liejosi su ūkais, niekas nekrutėjo; sargybų kalbos ir milžinkapiai, kurie šen ir ten stūksojo viršum horizonto ir beribės stepės, atrodė rūsčiai ir negyvai; jų sustingimas ir tyla bylojo apie amžius ir visišką abejingumą žmogui; praeis dar tūkstantis metų, išmirs milijardai žmonių, o jie vis stovės kaip stovėję, nė kiek negailaudami mirusiųjų, nesidomėdami gyvaisiais, ir niekas gyvas nesužinos, kodėl jie stovi ir kokią stepių paslaptį savyje slepia.

Pabudę kovarniai tylėdami pavieniui skrajojo viršum stepės. Nei tingiame tų ilgaamžių paukščių skraidyme, nei ryte, kuris kas parą tiksliai kartojasi, nei stepės begalybėje - niekur nebuvo matyti tikrosios prasmės. Raitelis nusišypsojo ir tarė:

- Kokia platybė, Viešpatie gailestingas! O būk tu gudrus, rask laimę! Čia, - prislopinęs balsą ir nutaisęs rimtą veidą, kalbėjo toliau, - čia tikrai yra užkasti du lobiai. Ponai apie juos nežino, o seni mužikai, labiausiai kareiviai, gerai žino. Čia, kažkur tame gūburyje (raitelis mostelėjo rimbu į šoną), kažkada plėšikai užpuolė karavaną su auksu; tą auksą gabeno iš Peterburgo imperatoriui Petrui, kuris Voroneže tada statė laivyną. Plėšikai išmušė vežėjus, o auksą užkasė ir paskui neberado. Kitą lobį mūsų Dono kazokai užkasė. Dvyliktais metais jie iš prancūzų visokių gėrybių, sidabro ir aukso baisiai daug prisiplėšė. Grįždami namo, nugirdo, kad valdžia nori iš jų atimti visą tą auksą ir sidabrą. Bet, užuot valdžiai tas gėrybes dykai atidavę, jie, vyrai, ėmė ir užkasė jas, kad nors vaikams atitektų, o kur užkasė - nežinia.

- Aš girdėjau apie tuos lobius, - niūriai subambėjo senis.

- Taip, - vėl susimąstė Pantelejus. - Taip...

Stojo tyla. Raitelis susimąstęs pažiūrėjo į tolumą, nusišypsojo ir truktelėjo pavadį vis su ta pačia išraiška, lyg būtų ką užmiršęs ar nebaigęs ko sakyti. Arklys nenoromis ėmė eiti žingine. Nujojęs kokį šimtą žingsnių, Pantelejus ryžtingai papurtė galvą, atsipeikėjo ir, sudrožęs arkliui, pasileido risčia.

Piemenys liko vieni.

- Čia Pantelejus iš Makarovo ekonomijos, - tarė senis. - Pusantro šimto metams gauna, šeimininko išlaikymas. Mokytas žmogus...

Pabudusios avys - jų buvo apie tris tūkstančius - nenoriai, neturėdamos ko veikti, ėmė rupšnoti neaukštą, apmindžiotą žolę. Saulė dar nebuvo patekėjusi, bet jau matėsi visi milžinkapiai ir tolimas, į debesį panašus, smailiaviršūnis Sauro Kapas. Jei užliptum ant to Kapo, tai nuo jo matyti lyguma, tokia pat lygi ir beribė kaip dangus, matyti dvarai, vokiečių ir molokanų viensėdžiai, kaimai, o tolregis kalmukas pamatys net miestą ir geležinkelių traukinius. Tik iš čia ir matyti, kad šiame pasaulyje, bet tylių stepių ir šimtamečių milžinkapių, yra kitas gyvenimas, kuriam nerūpi užkastoji laimė ir avių mintys.

Senis sugraibė šalia savęs savo „gerlygą“, ilgą lazdą su užlenktu viršutiniu galu, ir atsistojo. Jis tylėjo ir mąstė. Nuo jauniklio veido dar nebuvo nuslinkusi kūdikiška baiminimosi ir smalsumo išraiška. Jį tebeveikė girdėtų kalbų įspūdžiai, ir jis nekantriai laukė naujų pasakojimų.

- Dėdžiau, - paklausė jis, stodamasis ir imdamas savo „gerlygą“, - ką gi tavo brolis Ilja su kareiviu paveikė?

Senis nenugirdo klausimo. Jis apsiblausęs pažiūrėjo į jaunąjį ir, sučepsėjęs lūpomis, atsakė:

- O aš, Sanka, vis galvoju apie tą popieriuką, kurį Ivanovkoj kareiviui rodė. Pantelejui nesakiau, dievai jo nematę, bet juk popieriuke taip paženklinta vieta, kad net ir boba rastų. Žinai, kokia vieta? Lobių raguvoje, žinai, toje vietoje, kur raguva nelyginant žąsies koja išsiskiria į tris raguvėles; tai viduryje.

- Ir kaip, ar kasi?

- Bandysiu laimę...

- Dėdžiau, o ką tu veiksi su lobiu, kai jį rasi?

- Ar aš? - nusišypsojo senis. - Hm!.. Kad tik rasčiau, tai jau... parodyčiau aš visiems, iš kur kojos dygsta... Hm! Žinosiu, ką veikti...

Ir senis negebėjo pasakyti, ką jis veiktų su lobiu, jeigu jį rastų. Per visą gyvenimą šis klausimas, matyt, iškilo tą rytą jam pirmą kartą, o sprendžiant iš veido išraiškos, lengvabūdiškos ir abejingos, neatrodė jam svarbus ir vertas svarstymo. Sankos galvoje knibždėjo dar vienas neaiškumas: kodėl lobių ieško tik seniai ir kam tos žemiškos laimės bereikia žmonėms, kurie kiekvieną dieną gali mirti senatve? Bet to abejojimo Sanka nemokėjo paversti klausimu, ir vargu ar senis būtų galėjęs jam atsakyti.

Lengvos miglelės apsupta, pasirodė didžiulė tamsiai raudona saulė. Platūs dar šalti šviesos ruožai, maudydamiesi rasotoje žolėje ir smagiai raivydamiesi, tartum stengdamiesi parodyti, kad tai jiems dar nenusibodo, ėmė tiestis žemėje. Sidabruoti pelynai, žydri kiaulsvogūnio žiedai, geltonos svėrės, rugiagėlės - visa kas linksmai sumargavo, saulės šviesą palaikydami savo pačių šypsniu.

Senis ir Sanka išsiskyrė ir atsistojo bandos kraštuose. Abu stovėjo kaip stulpai, nekrutėdami, žiūrėdami į žemę ir galvodami. Pirmojo nepaliko mintys apie laimę, o antras galvojo apie tai, kas buvo kalbama naktį; jį domino ne pati laimė, kuri jam buvo nereikalinga ir nesuprantama, o žmogaus laimės fantastiškumas ir nepaprastumas.

Koks šimtas avių krūptelėjo ir su kažkokiu nesuprantamu siaubu, tartum pagal signalą, šoko į šalį nuo kaimenės. Ir Sanka - lyg avių mintys, ilgos ir tąsios, akimirka būtų užkrėtusios jį patį - su tokiu pat nesuprantamu, gyvulišku siaubu šoko į šalį, bet tuojau atsipeikėjo ir suriko:

- Škunia, padūkėlės! Iškvaišot, kad jus kur kiauroji!

O kai saulė, žadėdama ilgą, neįveikiamą kaitrą, ėmė kepinti žemę, visa, kas tik gyva, kas naktį judėjo ir skleidė garsus, užsnūdo. Senis ir Sanka su lazdomis stovėjo priešinguose bandos kraštuose, stovėjo nekrutėdami, lyg fakyrai maldoje, ir susikaupę mąstė. Jie jau nebematė kits kito, ir kiekvienas jų gyveno savu gyvenimu. Avys taip pat mąstė...