Sotiems jums nuobodu ir einat žiopsoti
Į cirką, o man ar malonu prieš jus
Kraipytis, neklausiant; tik teikiatės ploti
Už jukdymą — klouno gėdą, skausmus.
Jei manot, kad klouną cirko estrada
Vilioja, kad niekniekius lengva plepėt,
Tai klystate: klounas kenčiantis badą
Tetampa... Bet kas? Jūs nenorit tikėt?!
Jūs raukotės. Žodžiai tiesos jums netiko?
Daugiau nekalbėsiu, kvatosiu linksmai...
Kitaip paskutinio netekti skatiko
Galiu, о už scenos badauja vaikai...
(1914, „Vilnis“ 13).
Iš darbìninko katekizmo.
Kodel milionaì kankinas,
Kasdien skursdami prakaituoja?
Kodel tie, kur turtą gamina,
Visuomet graudžiai aimanuoja?
Todel, kad storieji turtuoliai
Nežino, kur turtą bedėti,
Žmonių milionai — varguoliai
Ir turi vis skursti — kentėti.
Tačiau ar ne dievas taip duoda,
Kad ponai be darbo turtingi.
Vargdieniai gi mato tik juodą
Duonelę, nors dirbti netingi?
Gamta juk gerybių pabėrė,
Visiems ji vienodai jas teikia;
Žmogus nelygumą sutvėrė,
Tat žmogų ir kaltinti reikia.
Bet kaip iš neturto išbristi?
Каiр būvis pagerint vargingas?
Kaip diena giedresnė išvysti?
Ка1р laikas pasiekti laimingas?
