Ir buvo gi jų daug! Lyg geležies šeriai,
Durtuvai, rodės, troško priešo kraujo...
Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują,
Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu.
Aplinkui visa buvo gi ramu, gražu...
* * *
Išvaikščiok Rusiją skersai ir išilgai
Nuo Čiukčių pussalio lig Nemuno vagos
Ir grįžęs pasakyk, ar daug tu sutikai
Žmonių nenorinčių, netrokštančių taikos.
Ir grįžes pasakyk, ar daug radai namų,
Kur motinos širdis neplyšta iš skausmų,
Kur tėvas žilgalvis neverkia del baisaus
Likimo kritusio kaž-kur toli sūnaus.
Nuliūdus Rusija, tik caras kraugerys
Neliūsta, kaip ir jo plėšrių tarnų būrys.
Kad juos pasotinus permaža tų aukų.
(Nepabaigtos).
* * *
Ir vėl valdonas — kraugerys
Parengtą jam žmogieną rys
Ir karštą kraują gers,
Ikkol suiauks tokios dienos,
Kada paremta žmogienos
Šalin jo sostą vers.
О kol jo sostas da šmėksos,
Jums nematyt jokios tiesos:
Visur visi jus skriaus.
Pasaulis laisvę teišvys
Ir laimės saulė teužšvis,
Kai sostą jo sugriaus.