Varžo žodi, varžo spaudą,
Varžo, gniaužia draugijas;
Kas doresnį žmogų gaudo,
Siundo žabalas gaujas.
Provokuoja, kaip įmano,
Susitelkusius draugus,
Lieja platų kraujo tvaną,
Sėja kritusiais laukus.
Pasilsėti da ne laikas,
Tai da tik kovos pradžia,
Nors jau dreba, bet da laikos
Biurokratinė valdžia.
Petrapilis. 1917. I. 21.
(1917. „N. G.“, 5).
Kalėjime.
Kiaurą naktį, kiaurą dieną
Sėdžiu vienas kambaryj
Ir kalu eiles, о siena
Slepia saulę išoryj...
Aušta, temsta... Vis tos pačios
Stačios sienos stovi vis,
Gatvės kietos, gatvės plačios
Neaprėpia jų žvilgsnys.
Minių minios slenka, slenka,
Vis klumpoja tarp purvų,
Laimės ieško, bet netenka
Net ir to kas buvo jų.
Aš gi mirtį, yt vilyčią,
Sviedžiu paslapties gelmėn...
Bet žvaigždės šaltai tik šypsos:
Nepataikysi žvaigždėn.
Et, įgauti sparnus aro,
Žaibo — ugnies greitumą,
Perskrosti žvaigždės širdį
Ir numirti su jąja...
