Ir niekingas jis šią valandėlę,
Nors pirmiau ir žydėjo gražiai,
Nors jį lankė lepieji drugiai.
Ir drugių jau nebėra, išnyko,
Jau senai jiе rudens nugaluoti,
Jau ir paukščiai išskraidė sparnuoti,
Vienos kranksančios varnos paliko.
Nusileidžia būriais ant plikų,
Nebetraukiančių žvilgsnio laukų.
Debesiai nenustodami plaukia
Dangum, nesirodo saulutė,
Ir, ateinančią žiemą pajutę,
Į pastogę žvirbleliai jau braukia.
Rudens vėjas nešioja lapus,
Jais papuošdamas gamtai kapus.
O širdis? Juk ji džiaugties negali,
Beregėdama mirštančią gamtą.
Ne, ji tiki kad laimę jai lemta
Pamatyt, kad tas laikas netoli,
Kai puikiausios gėlelės bujos,
Kai rudens nebebus niekados.
Šiauliai. 1913. IX. 1.
V.
Dainuosiu vien viltį, vien laimę — svajonę,
Dainuosiu vien gamtą, jos grožę malonią,
Bet skausmo kančių — niekados,
Nes skausmas ir kančios ramumo neduoda,
О žmonės juk trokšta, kad baltu jiems juodą
Vaidintų, — linksmos reik dainos.
Šalin abejonės, skausmai, nuliūdimas,
Beprasmis ilgėjims, benaudis verkimas!
Šalin nelinksmoji mintis!
Jausmus užslopinsiu, suspausiu krūtinę,
Šypsosiuos, dainuosiu laimingą gadynę,
Kvatosiu, nors rauda širdis.
