VI.
Rudenį ant kapų.
Į pakastą kapą, apsuptą beržų,
Papuoštą vainiku gyvųjų gėlių,
Nespaudžiama kryžiaus iš kieto akmens,
Žvelgiu, sužavėtas rudens.
Apklodami žiemai tyliuosius kapus
Beržai baltarūbiai jau barsto lapus
Ir rudenio vėjas vis baras piktai,
Kad kliudo skraidyti kapai.
Dangus apsiniaukęs, bet drovisi lyt,
Lyg mirštančiai gamtai bijotų kliudyt
Gėrėtis, kol baltas sniegelis žiemos
Da lovos minkštos nepaklos.
Į paprastą kapą vargdienio žmogaus
Žvelgiu sugriaudintas ir skausmo gilaus
Apimtas, po beržu rymodams verkiu
Ir ašaros byr’ ant gėlių.
Verkiu ir jaunystės blogai praleistos,
Ir krintančių lapų, ir grožės gamtos,
Ir saulės — skaistutės šiltų spindulių,
Ir savo svajoniu gražių...
Biržų kapai. 1913. VIII. 9.
VII.
Duokit man kūjį sunkiausį,
Priekalą duokit tvirčiausį. —
Kalsiu aš savo laimužę,
Grūdysiu jautrią širdužę,
Kad žūtų skausmai,
Kad šiptų jausmai, —
Vistiek juk nebėra viltes.
* * *
Širdį ant priekalo dėjau,
Plieno kūju supyškėjau,
