Pilypo evangelija

Pilypo evangelija
Gnostikų tekstas

Pilypo evangelija

Žydas sukuria žydą ir šis žmogus pavadinamas "prozelitu". Tačiau prozelitas nesukuria kito prozelito: [tikrieji žmonės] (būna) tokie, kokie jie [iš pat pradžių] ir jie kuria kitus (tokius, kaip patys) - [tikrus] žmones. Tuo tarpu kiti tik egzistuoja.
Vergas siekia tik išsilaisvinti, tačiau jis nesiekia savo šeimininko turto. Sūnus yra ne vien tik sūnus, bet ir tėvo palikimo paveldėtojas.
Mirties įpėdiniai, (kurie paveldi tik tai, kas negyva), patys yra negyvi, nes jie paveldi negyva. Tie, kurie paveldi gyva - gyvi ir patys, tad jie paveldi ir tai, kas gyva ir tai, kas negyva. Negyvieji nieko nepaveldi. Kaip gi miręs gali paveldėti? Jeigu mirusysis paveldi gyva, jis nebemirs! Tačiau tas, kuris jau yra miręs, gyvens juo labiau!
Stabmeldys nemiršta, nes jis niekada taip negyveno, kad galėtų mirti. Tas, kuris įtiki tiesa - randa gyvenimą ir yra pavojuje, nes gali mirti, kadangi gyvena.
Nuo Kristaus atėjimo sukurtas pasаulis, išpuošti miestai, atmesta tai, kas negyva.
Kai buvome žydai, buvome našlaičiai ir teturėjome motiną, tačiau, kai tapome krikščionimis, turime tėvą ir motiną.
Kas sėja žiemą, pjauna vasarą. Žiema yra pasaulis, vasara - amžina karalystė/ amžinybės sritis. Sėkime pasaulyje, kad galėtume pjauti vasarą! Todėl dera žiemą nesimelsti. Vasara seka po žiemos. Tačiau, jeigu kas nors žiemą bandys nuimti derlių, jis tik išraus daigus, ir derliaus neturės.
Neegzistuojantis tokiu būdu neneša vaisiaus - ne tik šioje vietoje, jis nekuria, bet netgi Šabo metu jo galia bergždžia.
Pateptasis/ Christos atėjo 53 išpirkti/ atpirkti kai kurių, išgelbėti kitų, atpirkti trečių. Jis išpirko svetimus ir padarė savais. Ir jis atskyrė/ atidėjo savuosius, kuriuos pagal savo planą padarė įkaitais/užstatu. Jis savanoriškai padėjo savo sielą/ gyvybę ne tik kai apsireiškė, bet nuo pasaulio atsiradimo (jis padėjo savo sielą). Po to jis atėjo pirmausia jos pasiimti, nes ji buvo įkeista. Ji pateko į plėšikų rankas ir ją buvo paėmę nelaisvėn, tačiau jis išgelbėjo ją. Jis pasaulyje špirko gerus, o taip pat ir blogus.
Šviesa ir tamsa, gyvenimas ir mirtis, dešinė ir kairė yra broliai vienas kitam. Jie neatskiriami, todėl gėris nėra geras, nei blogis yra blogas, nei gyvenimas - gyvenimas, o mirtis nėra mirtis. Dėl šių priežasčių kiekvienas/ viskas išsisklaidys iki pirmojo prado. Tačiau esantys aukščiau pasaulio yra neišskaidomi, amžini.
Žemiškiems daiktams duoti vardai yra labai apgaulingi, nes jie nukreipia mūsų mintis nuo teisingų dalykų į neteisingus. Tuo būdu girdintis žodį "dievas" nesuvokia to, kas teisinga, bet tai, kas neteisinga. Lygiai taip su žodžiais "tėvas, sūnus, šventoji dvasia, gyvenimas, šviesa, prisikėlimas, bažnyčia" ir visais kitais - žmonės nesuvokia to, kas teisinga, tačiau jie suvokia tai, kas neteisinga, [nebent] jie jau pažino tai, kas teisinga. Vardai, girdimi pasaulyje yra 54 skirti apgaulei. Jei jie būtų amžinąjame Eone, tai pasaulyje jų nenaudotų kaip vardų [nei dieną], nei laikytų (juos) tarp žemiškų dalykų, nes amžinybės sritis jiems pabaiga.
Tik vienas vardas pasaulyje nėra ištariamas - tai vardas, kurį Tėvas davė Sūnui; vardas esantis virš visų daiktų - tai tėvo vardas/ Jis aukščiau visko, nes tai tėvo vardas. Juk sūnus netaps tėvu, jei neapsivilks tėvo vardu. Turintys šį vardą suvokia/ žino, bet nesako/ neištaria jo. Neturintys jo nežino/ nesuvokia. Tačiau tiesa pagimdė vardus dėl mūsų, nes neįmanoma išmokti/ pažinti jos be vardų/ ne per vardus. Tiesa yra vieningas dalykas ir kartu ji yra daugelyje daiktų, mokydama mus apie tą vienovę daugelyje daiktų meilės dėka.
Valdytojai {archontai} norėjo apgauti žmogų, nes jie pamatė, kad jis panašus į tikrai gerus {daiktus, dalykus}. Jie paėmė gerų [daiktų] vardus ir davė juos negeriems, taip, kad per vardus galėtų apgauti jį ir pririšti jį prie tų, kurie nėra geri. Ir po to kokią malonę jie daro jiems {žmonėms?]! Jie priverčia juos atsiskirti nuo negerų ir patalpina juos tarp gerų. Jie žinojo šiuos dalykus, nes jie norėjo paimti laisvą žmogų ir padaryti jį sau amžinu vergu.
Yra jėgos kurios duoda ... žmogui, nenorėdamos, kad jis būtų išgelbėtas, kad jos galėtų [...]: Nes jei žmogus išgelbstimas/ išgelbėjamas, tai nebebus jokių aukojimų [...] ir galvijai/ gyvuliai nebebus aukojami 55 jėgoms. Iš tiesų tai gyvuliams jie aukodavo. Jie išties aukojo juos gyvus, tačiau paaukoti jie numirdavo. Kai paaukojo Dievui mirusį žmogų - šis atgijo.
Iki Kristaus atėjimo pasaulyje nebuvo duonos, lygiai taip kaip Pardes, kur buvo Adomas, turėjo daug medžių maitinusių gyvulius, tačiau neturėjo kviečių žmogui palaikyti. Žmogus maitinosi kaip gyvuliai, tačiau, kai atėjo Kristus - tobulas žmogus - jis iš dangaus atnešė duoną, kad žmogus galėtų maitintis žmonių maistu.
Valdovai galvojo, kad tai savo galia ir valia jie davė tai, ką davė, tačiau šventa dvasia slapta per juos darė taip, kaip ji norėjo. Tiesa egzistavusi pradžioje yra pasėta visur. Ir daugelis mato ją sėjamą, tačiau nedaugelis mato ją derliaus nuėmimo metu.
Kai kurie sakė, kad Marija tapo nėsčia iš šventosios dvasios. Jie klysta. Jie nežino ką sako. Kur taip matyta, kad moteris pastotų nuo moters? Marija - mergaitė, ir jokia jėga jos nesubjaurojo. Žydams - apaštalams ir apaštališkiems vyrams ji yra didžioji anatema. Ši mergaitė, kurios neišniekino jokia jėga [liko skaisti], [tuo tarpu] jėgos išniekino save. Ir Viešpats [nebūtų] sakęs "Mano [tėvas kuris yra] danguje (Mt 16:17) jeigu [jis] neturėtų kito tėvo, tačiau jis būtų sakęs tiesiog "[Mano tėvas]".
Viešpats tarė mokiniams [...] 56 iš kiekvienų namų. Atneškite į tėvo namus, tačiau neimkite (nieko) tėvo namuose ir neneškite iš jų.
Jėzus yra užslėptas vardas, Kristus - apreikštas/ atskleistas vardas. Dėl šių priežasčių "Jėzus" nėra būdingas nė vienai kalbai; nebent jis visuomet vadinamas "Jėzaus" vardu. Tuo tarpu "Kristus" siriškai "Messija", graikiškai "Christos". Iš tikrųjų ir visos kitos turi pagal savo kalbą. Nazarietis yra tas, kuris atskleidžia tai kas užslėpta.
Kristus viską turi savyje - ir žmogų, ir angelą, ir paslaptį, ir tiesą.
Klysta sakantys, kad Viešpats pirmiausiai mirė ir po to prisikėlė, nes jis pirmiau prisikėlė ir tik po to mirė. Jeigu kas pirmiau neprisikels - jis nemirs. Kaip Dievas gyvena, jis...
Niekas neslėps didelės vertybės kokiam nors dideliame daikte, tačiau dažnai nesuskaičiuojami tūkstančiai būdavo sviedžiami į grašio vertės indą. Palyginkite kaip yra su siela.
Kai kurie bijo, kad neprisikeltų nuogi. Dėl to jie nori prisikelti su kūnu ir nežino, kad nuogi yra tie, kurie dėvi kūną. Būtent tie, kurie [...] norėdami nusivilkti drabužius, nėra nuogi. "Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės" (1 Ko 15, 50). Kas yra tai, kas nepaveldės? Tai, kas yra ant mūsų. Bet kas yra ir tai, kas paveldės? Tai, kas priklauso Jėzui ir jo kraujui. Dėl to Jis sakė: "Kas nevalgo mano kūno ir negeria mano kraujo, tas neturi savyje gyvybės" (Jn 6, 53). Kas tai yra? Jo kūnas yra žodis, o kraujas - Šventoji Dvasia. Kas juos priėmė, tas turi maistą, gėrimą ir drabužį. Aš randu priekaištų kitiems, kurie sako, kad jis neatsikels. Tuomet abu jie yra kalti. Jūs sakote, kad kūnas neprisikels. Bet pasakykite man, kas prisikels, kad galėtume jus pagerbti. Jūs sakote, kad Dvasia kūne, ir tai taip pat yra ši šviesa kūne. (Bet) tai irgi yra dalykas, kuris yra kūne, nes, kad ir ką sakytumėte, jūs nieko nesakote už kūno ribų. Būtina pakilti į šį kūną, nes viskas egzistuoja jame. Šiame pasaulyje tie, kurie apsirengia drabužiais, yra geresni už drabužius. Dangaus karalystėje drabužiai yra geresni už tuos, kurie juos apsivelka.
Vandens ir ugnies pagalba visa vieta yra apvaloma - matoma per matomą, paslėpta per paslėptą. Kai kurie dalykai yra paslėpti per matomus. Vandenyje yra vandens, chrizmoje yra ugnies.
Jėzus visus juos paėmė slapta, nes pasirodė ne toks, koks buvo, bet toks, kokį jie galėjo pamatyti. Jis pasirodė jiems visiems. Jis pasirodė didiesiems kaip didis. Jis pasirodė mažiems kaip mažas. Angelams Jis pasirodė kaip angelas, o žmonėms - kaip žmogus. Dėl to Jo žodis nuo visų pasislėpė. Kai kurie iš tiesų jį matė, manydami, kad mato save, tačiau kai Jis pasirodė mokiniams šlovėje ant kalno, Jis nebuvo mažas. Jis tapo didis, bet mokinius padarė didelius, kad jie galėtų matyti Jį Jo didybėje.
Tą dieną per padėką jis sakė: "Tu, kuris sujungei tobulą šviesą su Šventąja Dvasia, suvienyk su mumis ir angelus, kurie yra atvaizdai." Neniekinkite avinėlio, nes be jo neįmanoma išvysti karaliaus. Niekas negalės įeiti pas karalių, jei bus nuogas.
Dangiškasis žmogus turi daug daugiau sūnų nei žemiškasis. Jei Adomo sūnų yra daug, nors jie ir miršta, tai juo labiau tobulo žmogaus sūnų, tų, kurie nemiršta, bet visada gimsta. Tėvas padaro sūnų, o sūnus neturi galios padaryti sūnų. Juk tas, kuris buvo pagimdytas, neturi galios gimdyti, bet sūnus gauna sau brolių, o ne sūnų. Visi, kurie pasaulyje yra pagimdyti, yra pagimdyti natūraliu būdu, o kiti yra maitinami iš tos vietos, kurioje gimė. Būtent iš pažadėjimo dangiškajai vietai žmogus gauna maitinimą. [...] jį iš burnos. O jei žodis išeitų iš tos vietos, jis būtų maitinamas iš burnos ir taptų tobulas. Juk iš bučinio tobulieji užsimezga ir gimdo. Dėl šios priežasties ir mes bučiuojame vieni kitus. Mes gauname pradėjimą iš malonės, kuri yra vienas kitame.
Buvo trys, kurie visada vaikščiojo su Viešpačiu: Marija (Jo motina), jos sesuo ir Magdalietė, vadinama Jo palydove. Jo sesuo, jo motina ir jo palydovė buvo po vieną Mariją.
"Tėvas" ir "Sūnus" yra viengubi vardai; "Šventoji Dvasia" yra dvigubas vardas. Nes jie yra visur: jie yra viršuje, jie yra apačioje; jie yra paslėptame, jie yra apreikštame. Šventoji Dvasia yra apreikštajame: ji yra apačioje. Ji yra paslėptajame: ji yra viršuje.
Šventiesiems tarnauja piktosios jėgos, nes Šventoji Dvasia jas apakina, manydama, kad jos tarnauja (paprastam) žmogui, kai tik jos tai daro šventiesiems. Dėl to vieną dieną mokinys paprašė Viešpaties ko nors iš šio pasaulio. Jis jam tarė: "Prašyk savo motinos, ir ji tau duos iš to, kas svetima".
Apaštalai tarė mokiniams: "Tegul visa mūsų auka gauna druskos". Sofiją jie vadino "druska". Be jos jokia auka nėra priimtina. Tačiau Sofija yra nevaisinga, neturinti vaikų. Dėl šios priežasties ji vadinama "druskos pėdsaku". Kur tik nori [...] savo keliu, Šventoji Dvasia [...], ir jos vaikų yra daug.
Tai, ką turi tėvas, priklauso sūnui, o pačiam sūnui, kol jis mažas, nėra patikėta tai, kas jam priklauso. Tačiau kai jis tampa vyru, tėvas jam atiduoda viską, ką turi.
Tie, kurie paklydo, kuriuos pagimdo dvasia, paprastai paklysta ir dėl dvasios. Taip vienu ir tuo pačiu įkvėpimu ugnis liepsnoja ir yra užgesinama.
Echamoth yra vienas dalykas, o Echmoth - kitas. Echamoth yra tiesiog Išmintis, o Echmoth yra mirties Išmintis, t. y. tas, kuris pažįsta mirtį, kuri vadinama "mažąja Išmintimi".
Yra naminiai gyvūnai, pavyzdžiui, bulius, asilas ir kiti tokio tipo gyvūnai. Kiti yra laukiniai ir gyvena atskirai dykumose. Žmogus aria lauką naminių gyvulių pagalba, ir iš to jis maitinasi, jis ir gyvuliai, tiek prijaukinti, tiek laukiniai. Palyginkite tobulą žmogų. Jis aria naudodamas galias, kurios yra paklusnios, ruošdamasis viskam, kad viskas atsirastų. Juk dėl to visa vieta stovi, nesvarbu, ar tai būtų gėris, ar blogis, dešinė ir kairė. Šventoji Dvasia gano visus ir valdo visas galias, "prijaukintas" ir "laukines", taip pat tas, kurios yra unikalios. Juk iš tiesų Jis [...] jas uždaro, kad [...] norėdamos jos negalėtų pabėgti.
Tas, kuris buvo sukurtas, yra gražus, bet jo sūnų <ne> rastumėte kilniais kūriniais. Jei jis būtų ne sukurtas, o pagimdytas, pamatytumėte, kad jo palikuonys kilnūs. Bet dabar jis buvo sukurtas (ir) pagimdė. Koks tai kilnumas? Pirmiausia atsirado svetimavimas, po to žmogžudystė. Ir jis buvo pradėtas svetimavimu, nes buvo gyvatės vaikas. Taigi jis tapo žmogžudžiu, kaip ir jo tėvas, ir nužudė savo brolį. Iš tiesų kiekvienas lytinis aktas, įvykęs tarp nepanašių vienas į kitą, yra svetimavimas.
Dievas yra dažytojas. Kaip geri dažai, vadinami "tikraisiais", ištirpsta kartu su jais nudažytais daiktais, taip yra ir su tais, kuriuos nudažė Dievas. Kadangi Jo dažai yra nemirtingi, jie tampa nemirtingi dėl Jo dažų. Dabar Dievas panardina tai, ką jis panardina į vandenį.
Niekas negali įžvelgti nieko iš realiai egzistuojančių daiktų, jei netampa panašus į juos. Kitaip yra su žmogumi pasaulyje: jis mato saulę nebūdamas saule; jis mato dangų, žemę ir visus kitus daiktus, bet jis nėra tie daiktai. Tai visiškai atitinka tiesą. Tačiau jūs matėte kažką iš tos vietos ir tapote tais dalykais. Pamatėte Dvasią, tapote dvasia. Pamatėte Kristų, tapote Kristumi. Pamatėte Tėvą, tapote Tėvu. Taigi šioje vietoje jūs viską matote ir nematote savęs, bet toje vietoje jūs matote save - ir tuo, ką matote, tapsite.
Tikėjimas priima, meilė duoda. Niekas negalės gauti be tikėjimo. Niekas negalės duoti be meilės. Dėl to, kad iš tiesų galėtume gauti, tikime, o kad galėtume mylėti, duodame, nes jei žmogus duoda be meilės, jis neturi jokios naudos iš to, ką davė. Tas, kuris gavo ką nors kita nei Viešpats, tebėra hebrajas.
Apaštalai, kurie buvo prieš mus, turėjo tokius jo pavadinimus: "Jėzus, Nazarietis, Mesijas", tai yra "Jėzus, Nazarietis, Kristus". Paskutinis vardas yra "Kristus", pirmasis - "Jėzus", tas per vidurį - "Nazarietis". "Mesijas" turi dvi reikšmes - ir "Kristus", ir "matuojamasis". "Jėzus" hebrajiškai yra "atpirkimas". "Nazarietis" yra "Tiesa". Taigi "Nazarietis" yra "Tiesa". "Kristus" [...] yra išmatuotas. "Nazarietis" ir "Jėzus" yra tie, kurie buvo išmatuoti.
Kai perlas įmestas į purvą, jis tampa labai paniekintas, o jei jis pateptas balzaminiu aliejumi, netaps brangesnis. Tačiau jis visada turi vertę savo savininko akyse. Palyginkite su Dievo sūnumis: kad ir kur jie būtų, Tėvo akyse jie vis tiek turi vertę.
Jei pasakysite: "Aš esu žydas", niekas nebus sujaudintas. Jei pasakysite: "Aš esu romėnas", niekas nesutriks. Jei pasakysite: "Aš esu graikas, barbaras, vergas, laisvas žmogus", niekas nesutriks. Jei pasakysite: "Aš esu krikščionis", [...] sudrebės. Ar galėčiau [...] taip [...] - žmogus, kurio vardo [...] negalės ištverti išgirdęs.
Dievas yra žmogėdra. Dėl šios priežasties jam aukojami žmonės. Prieš aukojant žmones, buvo aukojami gyvūnai, nes tie, kuriems jie buvo aukojami, nebuvo dievai.
Stiklo dekanteriai ir moliniai ąsočiai gaminami naudojant ugnį. Tačiau jei stiklinės dekanterijos sudūžta, jos būna perdarytos, nes jos atsirado per kvėpavimą. Tačiau jei sudūžta moliniai ąsočiai, jie sunaikinami, nes atsirado be kvėpavimo.
Asilas, kuris apverčia girnų akmenį, nuėjo šimtą mylių pėsčiomis. Kai jį atlaisvino, pamatė, kad jis tebėra toje pačioje vietoje. Yra žmonių, kurie atlieka daugybę kelionių, bet nepasiekia jokio tikslo. Atėjus vakarui, jie nematė nei miesto, nei kaimo, nei žmogaus artefakto, nei gamtos reiškinio, nei jėgos, nei angelo. Veltui vargo nelaimėliai.
Eucharistija yra Jėzus. Juk sirų kalba jis vadinamas "fariziejumi", o tai reiškia "tas, kuris išsisklaido", nes Jėzus atėjo nukryžiuoti pasaulio.
Viešpats nuėjo į Levio dažymo darbus. Jis paėmė septyniasdešimt dvi skirtingas spalvas ir įmetė jas į kubilą. Jis ištraukė jas visas baltas. Ir tarė: "Taip ir Žmogaus Sūnus atėjo kaip dažytojas".
Kalbant apie Išmintį, kuri vadinama "nevaisingąja", ji yra angelų motina. Ir [...] Marijos Magdalietės palydovė. [...] mylėjo ją labiau už visus mokinius ir dažnai bučiuodavo jai į lūpas. Likusieji mokiniai [...]. Jie jam sakė: "Kodėl tu ją myli labiau už mus visus?" Gelbėtojas jiems atsakė: "Kodėl aš nemyliu jūsų taip, kaip ji? Kai aklasis ir regintysis yra kartu tamsoje, jie niekuo nesiskiria vienas nuo kito. Kai ateis šviesa, tada tas, kuris mato, išvys šviesą, o tas, kuris yra aklas, liks tamsoje".
Viešpats tarė: "Palaimintas tas, kuris yra prieš atsirandant. Nes tas, kuris yra, buvo ir bus."
Žmogaus pranašumas nėra akivaizdus akiai, bet slypi tame, kas paslėpta nuo akių. Vadinasi, jis turi pranašumą prieš gyvūnus, kurie yra stipresni už jį ir didingi tuo, kas akivaizdu ir paslėpta. Tai leidžia jiems išlikti. Tačiau jei žmogus nuo jų atsiskiria, jie vieni kitus žudo ir kandžioja. Jie ėdė vieni kitus, nes nerado maisto. Tačiau dabar jie rado maisto, nes žmogus įdirbo žemę.
Jei kas nors nueina į vandenį ir išlipa nieko negavęs, ir sako: "Aš esu krikščionis", jis pasiskolino vardą už palūkanas. Bet jei jis gauna Šventąją Dvasią, jis turi vardą kaip dovaną. Tas, kuris gavo dovaną, neprivalo jos grąžinti, bet iš to, kuris ją pasiskolino už palūkanas, reikalaujama užmokesčio. Taip atsitinka žmogui, kai jis patiria slėpinį.
Didis yra santuokos slėpinys! Juk be jos pasaulis neegzistuotų. Dabar pasaulio egzistavimas [...] ir [...] santuokos egzistavimas. Pagalvokite apie [...] santykius, nes jie turi [...] galios. Jos atvaizdą sudaro išniekinimas.
Piktosios dvasios formos yra vyriškos ir moteriškos. Vyriškosios yra tos, kurios susijungia su sielomis, gyvenančiomis moteriškame pavidale, o moteriškosios yra tos, kurios susimaišo su vyriškojo pavidalo sielomis, nors ir nepaklusniomis. Ir niekas negalės jų išvengti, nes jos sulaiko žmogų, jei jis nepriima vyriškosios arba moteriškosios jėgos, jaunikio ir nuotakos. Žmogus juos gauna iš veidrodinio nuotakos kambario. Kai geidulingos moterys pamato vienišą sėdintį vyrą, jos šokinėja ant jo, žaidžia su juo ir jį išniekina. Taip ir ištvirkę vyrai, pamatę gražią moterį, sėdinčią vieną, įkalbinėja ją ir verčia, norėdami ją išniekinti. Bet jei jie mato vyrą ir jo žmoną, sėdinčius šalia vienas kito, moteris negali įeiti į vyrą, o vyras negali įeiti į moterį. Taip pat jei atvaizdas ir angelas yra susijungę vienas su kitu, nė vienas negali išdrįsti įeiti nei į vyrą, nei į moterį.
Tas, kuris išeina iš pasaulio ir todėl nebegali būti sulaikytas dėl to, kad buvo pasaulyje, akivaizdžiai yra aukščiau už [...] troškimą ir baimę. Jis yra [...] šeimininkas. Jis yra viršesnis už pavydą. Jei [...] ateina [...], jį suima ir užgniaužia. Ir kaip šis galės išvengti didžiųjų [...] galių? Kaip jis sugebės [...]? Yra tokių, kurie sako: "Mes esame ištikimi", kad [...] netyrosios dvasios ir demonai. Juk jei jie turėtų Šventąją Dvasią, jokia netyroji dvasia prie jų neprisiartintų. Nebijokite kūno ir nemylėkite jo. Jei jo bijote, jis jus užvaldys. Jei jį mylėsite, jis jus praris ir paralyžiuos.
Taip jis apsigyvens arba šiame pasaulyje, arba prisikėlime, arba viduryje. Neduok Dieve, kad aš ten atsidurčiau! Šiame pasaulyje yra gėris ir blogis. Jo geri dalykai nėra geri, o blogi dalykai nėra blogi. Tačiau po šiuo pasauliu yra blogis, kuris iš tiesų yra blogis - tai, kas vadinama "viduriu". Tai mirtis. Kol esame šiame pasaulyje, mums dera įgyti prisikėlimą, kad, nusimetę kūną, atsidurtume ramybėje ir nevaikščiotume viduryje. Juk daugelis paklysta kelyje. Juk gera išeiti iš šio pasaulio, kol dar nenusidėjome.
Yra tokių, kurie nei nori, nei turi jėgų; o kiti, kurie, jei ir nori, iš to neturi naudos, nes nesielgė, nes [...] daro juos nusidėjėliais. O jei jie nenori, teisingumas jiems išsisuks abiem atvejais: ir tai visada priklauso nuo valios, o ne nuo veiksmo.
Apaštalas regėjime matė kai kuriuos žmones, uždarytus ugnies namuose ir surištus ugniniais [...], gulinčius [...] liepsnojančiame [...], juos [...] tikėjime [...]. Jis paklausė jų: "[...] galinčių būti išgelbėtų?" Jie atsakė: "[...] galinčių būti išgelbėtų". [...]: "Jie to nenorėjo. Jie gavo [...] bausmę, tai, kas vadinama "[...] tamsa", nes jis [...]".
Iš vandens ir ugnies atsirado siela ir dvasia. Būtent iš vandens ir ugnies bei šviesos (atsirado) sūnus palaidūnas. Ugnis yra krizma, šviesa yra ugnis. Turiu omenyje ne tą ugnį, kuri neturi pavidalo, bet kitą ugnį, kurios pavidalas yra baltas, kuri yra šviesi ir graži ir kuri suteikia grožio.
Tiesa neatėjo į pasaulį nuoga, bet atėjo su tipais ir atvaizdais. Pasaulis nepriims tiesos kitu būdu. Yra atgimimas ir atgimimo įvaizdis. Be abejo, reikia atgimti per atvaizdą. Kuriuo iš jų? Prisikėlimas. Atvaizdas turi atgimti per atvaizdą. Sužadėtinis ir atvaizdas turi įžengti per atvaizdą į tiesą: tai yra atkūrimas. Ne tik tie, kurie sukuria Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardą, turi tai padaryti, bet ir sukūrė juos jums. Jei kas nors jų neįgyja, iš jo bus atimtas ir vardas ("krikščionis"). Tačiau žmogus gauna [...] kryžiaus jėgos patepimą. Šią galią apaštalai vadino "dešine ir kaire". Nes toks žmogus jau nebėra krikščionis, bet Kristus.
Viešpats viską atliko slėpiniu, krikštu ir krizma, eucharistija, atpirkimu ir sužadėtuvėmis. [...] Jis sakė: "Aš atėjau padaryti, kad tai, kas apačioje, būtų panašu į tai, kas viršuje, o tai, kas išorėje, - į tai, kas viduje. Aš atėjau sujungti jų į vieną vietą". [...] čia per tipus [...]ir vaizdinius.
Klysta tie, kurie sako: "Yra dangiškasis žmogus ir yra vienas virš jo". Nes būtent pirmąjį iš šių dviejų dangiškųjų žmonių, tą, kuris yra apreikštas, jie vadina "tuo, kuris yra žemiau"; o tas, kuriam priklauso paslėptasis, yra tas, kuris yra virš jo. Juk jiems geriau būtų sakyti: "vidinis ir išorinis, ir tai, kas yra už išorinio". Dėl to Viešpats sunaikinimą pavadino "išorine tamsa": už jos ribų nėra kitos. Jis sakė: "Mano Tėvas, kuris yra paslaptyje". Jis sakė: "Eik į savo kambarį, uždaryk už savęs duris ir melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje" (Mt 6, 6), tas, kuris yra juose visuose. O tas, kuris yra juose visuose, yra pilnatvė. Už jos ribų nėra nieko kito, kas būtų joje. Tai yra tai, apie ką sakoma: "Tai, kas yra virš jų".
Prieš Kristų kai kurie atėjo iš ten, kur nebegalėjo įeiti, ir nuėjo ten, iš kur nebegalėjo išeiti. Tada atėjo Kristus. Tuos, kurie įėjo, Jis išvedė, o tuos, kurie išėjo, Jis atvedė.
Kai Ieva dar buvo su Adomu, mirties nebuvo. Kai ji nuo jo atsiskyrė, atsirado mirtis. Jei jis vėl įeis ir pasieks savo ankstesnįjį aš, mirties nebebus.
"Mano Dieve, mano Dieve, kodėl, Viešpatie, mane apleidai?" (Mk 15, 34). Šiuos žodžius Jis ištarė ant kryžiaus, nes iš tos vietos buvo pasitraukęs.
[...] kuris buvo pradėtas per tą, kuris [...] iš Dievo.
Tas [...] iš numirusių. [...] būti, bet dabar [...] tobulas. [...] kūnas, bet šis [...] yra tikrasis kūnas. [...] nėra tikras, bet [...] turi tik tikrojo [...] atvaizdą.
Sužadėtuvės skirtos ne gyvuliams, ne vergams ir ne išniekintoms moterims, bet laisviems vyrams ir mergelėms.
Per Šventąją Dvasią iš tiesų esame iš naujo pagimdyti, bet esame pagimdyti per Kristų dviese. Mes esame patepti per Dvasią. Kai buvome pagimdyti, buvome suvienyti. Niekas negali savęs pamatyti nei vandenyje, nei veidrodyje be šviesos. Taip pat vėlgi negalima matyti šviesoje be veidrodžio ar vandens. Dėl šios priežasties dera krikštyti dviese, šviesoje ir vandenyje. Dabar šviesa yra krizma.
Jeruzalėje buvo trys pastatai, specialiai skirti aukojimui. Tas, kuris buvo atgręžtas į vakarus, vadinosi "Šventasis". Kitas, atgręžtas į pietus, vadinosi "Šventasis iš Šventųjų". Trečiasis, atgręžtas į rytus, vadinosi "Šventų Švenčiausioji" - vieta, į kurią įeidavo tik vyriausiasis kunigas. Krikštas yra "Šventosios" pastatas. Atpirkimas yra "Šventoji iš Šventųjų". "Šventųjų šventovė" yra sužadėtuvių kambarys. Krikštas apima prisikėlimą ir atpirkimą; atpirkimas (vyksta) vestuvių kambaryje. Tačiau nuotakos kambarys yra tame, kas yra aukščiau [...] nerasite [...] yra tie, kurie meldžiasi [...] Jeruzalėje, kurie [...] Jeruzalėje, [...] tie, kurie vadinami "Šventų Švenčiausiąja" [...] uždanga buvo perplėšta, [...] nuotakos kambarys, išskyrus paveikslą [...] aukščiau. Dėl to jos uždanga buvo perplėšta nuo viršaus iki apačios. Mat kai kam iš apačios derėjo eiti į viršų.
Galybės nemato tų, kurie apsirengę tobula šviesa, todėl negali jų sulaikyti. Šia šviesa žmogus apsivelka sakramentiškai per susivienijimą.
Jei moteris nebūtų atsiskyrusi nuo vyro, ji neturėtų mirti kartu su vyru. Jo atsiskyrimas tapo mirties pradžia. Dėl to Kristus atėjo atitaisyti atsiskyrimo, kuris buvo nuo pat pradžių, ir vėl suvienyti abiejų, suteikti gyvybę tiems, kurie mirė dėl atsiskyrimo, ir juos suvienyti. O moteris su vyru susijungia vestuvių kambaryje. Iš tiesų tie, kurie susivienijo vestuvių kambaryje, daugiau nebebus atskirti. Taigi Ieva atsiskyrė nuo Adomo, nes su juo susijungė ne santuokų rūmuose.
Adomo siela atsirado per kvėpavimą. Jo sielos partnerė yra dvasia. Jo motina yra tai, kas jam buvo duota. Jo siela buvo iš jo atimta ir pakeista dvasia. Kai jis susijungė (su dvasia), jis kalbėjo galioms nesuprantamus žodžius. Jos pavydėjo jam [...] dvasinio partnerio [...] paslėptos [...] galimybės [...] vien sau [...] vestuvių kambaryje, kad [...].
Jėzus pasirodė [...] Jordane - Dangaus karalystės pilnatvė. Tas, kuris buvo pradėtas anksčiau už viską, buvo pradėtas iš naujo. Tas, kuris kartą buvo pateptas, buvo pateptas iš naujo. Tas, kuris buvo atpirktas, savo ruožtu atpirko (kitus).
Iš tiesų reikia ištarti paslaptį. Visko Tėvas susivienijo su nužengusia Mergele, ir tą dieną Jam nušvito ugnis. Jis pasirodė didžiajame vestuvių kambaryje. Todėl Jo kūnas atsirado tą pačią dieną. Jis išėjo iš vestuvių rūmų kaip tas, kuris atsirado iš jaunikio ir nuotakos. Taigi Jėzus viską jame įsteigė per juos. Kiekvienam iš mokinių dera įžengti į Jo ramybę.
Adomas atsirado iš dviejų mergelių, iš Dvasios ir iš mergelės žemės. Taigi Kristus gimė iš mergelės, kad atitaisytų pradžioje įvykusį nuopuolį.
Rojuje auga du medžiai. Viename auga gyvūnai, kitame - žmonės. Adomas valgė nuo medžio, kuris gimdė gyvūnus. Jis tapo gyvūnu ir pagimdė gyvulių. Dėl šios priežasties Adomo vaikai garbina gyvūnus. Medžio [...] vaisiai [...] padidėja. [...] valgė [...] vaisių iš [...] vaismedžio, [...] gimdančio žmones, [...] žmogų. [...] Dievas sukūrė žmogų. [...] žmonės sukuria Dievą. Taip jau yra pasaulyje - žmonės susikuria dievus ir garbina savo kūrinius. Dievams derėtų garbinti žmones!
Be abejo, tai, ką žmogus pasiekia, priklauso nuo jo gebėjimų. Todėl žmogaus pasiekimus vadiname gebėjimais. Tarp jo pasiekimų yra jo vaikai. Jie atsirado lengvu momentu. Taigi jo gebėjimai lemia tai, ką jis gali pasiekti, tačiau šis lengvumas aiškiai matomas vaikuose. Pastebėsite, kad tai tiesiogiai taikytina paveikslui. Štai žmogus, sukurtas pagal paveikslą, pasiekia daugybę dalykų savo fizine jėga, bet lengvai susilaukia vaikų.
Šiame pasaulyje vergai tarnauja laisviesiems. Dangaus karalystėje laisvieji tarnaus vergams: sužadėtinio vaikai tarnaus sužadėtinio vaikams. Vedybų rūmų vaikai turi tik vieną vardą: poilsis. Iš viso jiems nereikia jokio kito pavidalo, nes jie turi kontempliaciją, [...]. Jų gausu [...] daiktuose [...] šlovėje [...].
Tie [...] leidžiasi į vandenį. [...] iš (vandens), pašventins jį, [...] tie, kurie turi [...] jo vardą. Juk jis sakė: "Taip turėtume įvykdyti visą teisumą". (Mt 3, 15)
Tie, kurie sako, kad pirma mirs, o paskui prisikels, klysta. Jei gyvi būdami jie pirma negaus prisikėlimo, mirę jie nieko negaus. Taip ir kalbėdami apie krikštą jie sako: ,,Krikštas yra puikus dalykas", nes jei žmonės jį priims, jie gyvens.
Apaštalas Pilypas sakė: ,,Juozapas dailidė pasodino sodą, nes jam reikėjo medienos savo amatui. Būtent jis iš pasodintų medžių padarė kryžių. Jo paties palikuonys kabojo ant to, ką jis pasodino. Jo palikuonis buvo Jėzus, o pasodinimas buvo kryžius". Tačiau gyvybės medis yra sodo viduryje. Tačiau būtent iš alyvmedžio gavome krikštynas, o iš krikštyno - prisikėlimą.
Šis pasaulis yra lavonų valgytojas. Visi jame valgomi dalykai patys taip pat miršta. Tiesa yra gyvybės valgytoja. Todėl niekas, maitinamas tiesos, nemirs. Būtent iš tos vietos atėjo Jėzus ir atnešė maistą. Tiems, kurie to norėjo, Jis davė gyvybės, kad jie nemirtų.
Dievas [...] sodas. Žmogus [...] sodas. Yra [...] ir [...] Dievo. [...] Tai, kas yra [...], aš noriu. Šis sodas yra vieta, kur man sakys: "[...] valgyk tai arba nevalgyk to, kaip nori". Toje vietoje, kur valgysiu visus dalykus, yra Pažinimo medis. Tas nužudė Adomą, o čia esantis Pažinimo medis padarė žmones gyvus. Įstatymas buvo tas medis. Jis turi galią duoti gėrio ir blogio pažinimą. Jis nei atitraukė jį nuo blogio, nei pasodino į gėrį, bet sukėlė mirtį tiems, kurie nuo jo valgė. Mat kai jis pasakė: "Tai valgykite, o to nevalgykite", jis tapo mirties pradžia.
Chrizma yra pranašesnė už krikštą, nes būtent nuo žodžio "krizma" buvome pavadinti "krikščionimis", tikrai ne dėl žodžio "krikštas". Ir būtent dėl krizmos "Kristus" turi savo vardą. Juk Tėvas patepė Sūnų, Sūnus patepė apaštalus, o apaštalai patepė mus. Tas, kuris buvo pateptas, turi viską. Jis turi prisikėlimą, šviesą, kryžių, Šventąją Dvasią. Tėvas jam tai davė vestuvių kambaryje; jis tik priėmė (dovaną). Tėvas buvo Sūnuje, o Sūnus - Tėve. Tai yra Dangaus karalystė.
Viešpats tai gerai pasakė: "Kai kurie į Dangaus Karalystę įžengė juokdamiesi, o išėjo [...], nes [...] krikščionis, [...]. Ir vos tik [...] įbridęs į vandenį, jis išėjo [...] visko (iš šio pasaulio), [...] nes jis [...] smulkmena, bet [...] kupinas paniekos šiai [...] Dangaus karalystei [...] Jei jis niekina [...] ir niekina ją kaip smulkmeną, [...] išeina juokdamasis. Taip yra ir su duona, taure bei aliejumi, nors yra kitas, už juos pranašesnis.
Pasaulis atsirado per klaidą. Juk tas, kuris jį sukūrė, norėjo jį sukurti negendantį ir nemirtingą. Jam nepavyko pasiekti savo troškimo. Juk pasaulis niekada nebuvo nemirtingas, kaip, beje, ir tas, kuris sukūrė pasaulį. Juk ne daiktai yra nemirtingi, o sūnūs. Niekas negalės įgyti netvarumo, jei pirma netaps sūnumi. O tas, kuris neturi gebėjimo gauti, juo labiau negalės duoti?
Maldos taurėje yra vyno ir vandens, nes ji paskirta kaip kraujo, už kurį dėkojama, atvaizdas. Ji pilna Šventosios Dvasios ir priklauso visiškai tobulam žmogui. Kai ją gersime, gausime sau tobulą žmogų. Gyvasis vanduo yra kūnas. Būtina, kad apsivilktume gyvuoju žmogumi. Todėl, ketindamas leistis į vandenį, jis nusirengia, kad galėtų apsivilkti gyvuoju žmogumi.
Žirgas gimdo žirgą, žmogus - žmogų, dievas - dievą. Palyginkite jaunikį ir nuotaką. Jie atėjo iš [...]. Nei vienas žydas [...] neegzistavo. Ir [...] iš žydų. [...] Krikščionys [...] šiuos [...] vadina "išrinktąja [...] tauta", "tikruoju žmogumi", "Žmogaus Sūnumi" ir "Žmogaus Sūnaus palikuonimis". Ši tikroji rasė garsėja pasaulyje [...], kuriame gyvena palaidūno sūnūs.
Jei šiame pasaulyje sąjunga yra vyro ir žmonos sąjunga - stiprybės, kurią papildo silpnumas(?), atvejis, tai Eone (amžinojoje karalystėje) sąjungos forma yra kitokia, nors mes juos vadiname tais pačiais vardais. Tačiau yra ir kitų vardų; jie yra pranašesni už kiekvieną kitą įvardijamą vardą ir yra stipresni už stipriuosius. Juk ten, kur demonstruojama jėga, ten pasirodo tie, kurie pranoksta jėgą. Tai nėra atskiri dalykai, bet abu jie yra šis vienas vienintelis dalykas. Tai yra tas, kuris negalės pakilti aukščiau už kūno širdį.
Argi ne visiems viską turintiems būtina pažinti save? Iš tiesų kai kurie, jei nepažįsta savęs, nesidžiaugs tuo, ką turi. Tačiau tie, kurie pažino save, mėgausis savo nuosavybe.
Jie ne tik negalės sulaikyti tobulo žmogaus, bet ir negalės jo pamatyti, nes jei jį pamatys, sulaikys. Nėra kito būdo žmogui įgyti šią savybę, kaip tik apsivilkti tobulą šviesą ir jis taip pat tampa tobula šviesa. Tas, kuris ją apsivilko, įžengs į [...]. Tai yra tobula [...], kuria [...] tampame [...] prieš išeidami [...]. Kas priima viską [...] čia [...], galės [...] tą vietą [...], bet bus [...] vidurys kaip netobulas. Tik Jėzus žino šio žmogaus pabaigą.
Kunigas yra visiškai šventas iki pat savo kūno. Juk jei jis paėmė duoną, jis ją pašventins. Arba taurę, arba bet ką kitą, ką jis paims, jis pašventins. Tai kaip jis nepašventins ir kūno?
Tobulindamas krikšto vandenį, Jėzus jį ištrynė nuo mirties. Taigi, mes nueiname į vandenį, bet nenusileidžiame į mirtį, kad nebūtume išlieti į pasaulio dvasią. Kai ta dvasia pučia, ji atneša žiemą. Kai įkvepia Šventoji Dvasia, ateina vasara.
Kas pažįsta tiesą, yra laisvas žmogus, bet laisvas žmogus nenusideda, nes "kas nusideda, yra nuodėmės vergas" (Jn 8, 34). Tiesa yra motina, žinojimas - tėvas. Tuos, kurie mano, kad nuodėmė jiems netaikoma, pasaulis vadina "laisvais". Tiesos pažinimas tokius žmones tik padaro arogantiškus, o tai ir reiškia žodžiai: "tai daro juos laisvus". Jis netgi suteikia jiems pranašumo jausmą prieš visą pasaulį. Tačiau "meilė stato" (1 Ko 8, 1). Iš tikrųjų tas, kuris iš tiesų yra laisvas, dėl pažinimo yra vergas, nes myli tuos, kurie dar nesugebėjo pasiekti pažinimo laisvės. Žinojimas padaro juos gebančius tapti laisvais. Meilė niekada ko nors nevadina savu, [...] ji [...] savinasi [...]. Ji niekada nesako: "Tai yra tavo" arba "Tai yra mano", bet "Visa tai yra tavo". Dvasinė meilė yra vynas ir kvapas. Visi, kurie ja pasitepa, patiria malonumą. Kol yra pateptieji, šalia esantys taip pat gauna naudos (iš kvapo). Jei pateptieji tepalu pasitraukia nuo jų ir išeina, tai nepateptieji, kurie tik stovi netoliese, vis tiek lieka jų blogame kvape. Samarietis sužeistajam davė tik vyno ir aliejaus. Tai ne kas kita, kaip tepalas. Jis išgydė žaizdas, nes "meilė uždengia daugybę nuodėmių" (1 P 4, 8).
Vaikai, kuriuos moteris pagimdo, panašūs į ją mylintį vyrą. Jei vyras ją myli, jie panašūs į jos vyrą. Jei tai svetimautojas, tada jie panašūs į svetimautoją. Dažnai, jei moteris miega su savo vyru iš būtinybės, o jos širdis yra su svetimautoju, su kuriuo ji paprastai santykiauja, vaikas, kurį ji pagimdys, gimsta panašus į svetimautoją. O jūs, kurie gyvenate kartu su Dievo Sūnumi, nemylėkite pasaulio, bet mylėkite Viešpatį, kad tie, kuriuos pagimdysite, nebūtų panašūs į pasaulį, bet būtų panašūs į Viešpatį.
Žmogus santykiauja su žmogumi. Arklys santykiauja su arkliu, asilas su asilu. Rasės nariai paprastai bendrauja su panašios rasės atstovais. Taip ir dvasia bendrauja su dvasia, mintis - su mintimi, o šviesa - su šviesa. Jei gimstate žmogumi, tai žmogus yra tas, kuris jus myli. Jei tapsite dvasia, tai dvasia bus su jumis susivienijusi. Jei tapsite mintimi, su jumis susilies mintis. Jei tapsite šviesa, su jumis dalinsis šviesa. Jei tapsite vienu iš tų, kurie priklauso aukščiau, būtent tie, kurie priklauso aukščiau, ilsėsis ant jūsų. Jei tapsite arkliu, asilu, jaučiu, šunimi, avimi ar kitu iš gyvūnų, kurie yra išorėje ar apačioje, tuomet nei žmogus, nei dvasia, nei mintis, nei šviesa negalės jūsų mylėti. Nei tie, kurie priklauso viršuje, nei tie, kurie priklauso viduje, negalės jumyse ilsėtis, ir jūs neturėsite jokios dalies juose.
Tas, kuris yra vergas prieš savo valią, galės tapti laisvas. Tas, kuris tapo laisvas dėl savo šeimininko malonės ir pardavė save į vergiją, nebegalės būti laisvas.
Ūkininkavimas pasaulyje reikalauja keturių esminių elementų bendradarbiavimo. Derlius surenkamas į tvartą tik dėl natūralaus vandens, žemės, vėjo ir šviesos veikimo. Panašiai ir Dievo ūkininkavimą sudaro keturi elementai - tikėjimas, viltis, meilė ir žinojimas. Tikėjimas yra mūsų žemė, kurioje mes įsišaknijame. O viltis yra vanduo, kuriuo esame maitinami. Meilė yra vėjas, per kurį augame. Žinios yra šviesa, kurioje bręstame. Malonė egzistuoja keturiais būdais: ji gimsta žemėje; ji yra dangiška; [...] aukščiausiame danguje; [...] [...] [...].
Palaimintas tas, kuris nė vienu atveju nesukėlė sielai [...]. Tas asmuo yra Jėzus Kristus. Jis atėjo į visą vietą ir niekam neužkrovė naštos. Todėl palaimintas tas, kuris yra toks, nes jis yra tobulas žmogus. Juk Žodis mums sako, kad tokią rūšį sunku apibrėžti. Kaip galėsime įvykdyti tokį didį dalyką? Kaip jis visiems suteiks paguodą? Visų pirma, nedera niekam kelti kančios - nesvarbu, ar tas žmogus didelis, ar mažas, netikintis ar tikintis, - o paskui suteikti paguodą tik tiems, kurie pasitenkina gerais darbais. Kai kurie mano, kad naudinga suteikti paguodą tam, kuriam sekėsi gerai. Tas, kuris daro gerus darbus, negali teikti paguodos tokiems žmonėms, nes jis nepasiima visko, kas jam patinka. Tačiau jis negali jiems sukelti kančios, nes jis jų neskriaudžia. Be abejo, tas, kuriam sekasi gerai, kartais sukelia žmonėms kančią - ne dėl to, kad ketina tai daryti; veikiau dėl jų kančios kaltas jų pačių nedorumas. Tas, kuris turi (tobulo žmogaus) savybių, dovanoja džiaugsmą geriesiems. Tačiau kai kuriuos visa tai baisiai slegia.
Buvo vienas namų šeimininkas, kuris turėjo visus įmanomus daiktus, ar tai būtų sūnus, ar vergas, ar galvijas, ar šuo, ar kiaulė, ar kukurūzai, ar miežiai, ar pelai, ar žolė, ar [...] ar mėsa, ar akėčios. Dabar jis buvo protingas žmogus ir žinojo, koks yra kiekvieno iš jų maistas. Vaikams jis paduodavo duonos [...]. Vergams jis patiekdavo [...] ir miltų. Galvijams jis mėtė miežius, kruopas ir žolę. Šunims jis mėtė kaulus, o kiaulėms - gilės ir šliužus. Palyginkite Dievo mokinį: jei jis yra protingas žmogus, jis supranta, kas yra mokinystė. Kūno formos jo neapgaus, bet jis pažvelgs į kiekvieno žmogaus sielos būklę ir kalbėsis su juo. Pasaulyje yra daug gyvūnų, kurie turi žmogaus pavidalą. Juos atpažinęs, kiaulėms jis mėtys gilės, galvijams mėtys miežius, pelus ir žolę, šunims mėtys kaulus. Vergams jis duos tik elementarius pamokymus, o vaikams duos išsamius pamokymus.
Yra Žmogaus Sūnus ir yra Žmogaus Sūnaus sūnus. Viešpats yra Žmogaus Sūnus, o Žmogaus Sūnaus sūnus yra tas, kuris kuria per Žmogaus Sūnų. Žmogaus Sūnus iš Dievo gavo gebėjimą kurti. Jis taip pat turi gebėjimą gimdyti. Tas, kuris gavo gebėjimą kurti, yra kūrinys. Tas, kuris gavo gebėjimą gimdyti, yra palikuonis. Tas, kuris sukuria, negali gimdyti. Tas, kuris gimdo, taip pat turi galią kurti. Dabar sakoma: "Tas, kuris kuria, gimdo". Tačiau jo vadinamasis "palikuonis" tėra kūrinys. Dėl [...] gimimo jie nėra jo palikuonys, bet [...]. Tas, kuris kuria, veikia atvirai, ir jis pats yra matomas. Tas, kuris gimdo, gimdo privačiai, ir jis pats yra paslėptas, nes [...] atvaizdas. Be to, tas, kuris kuria, kuria atvirai. O tas, kuris gimdo, gimdo vaikus privačiai.
Niekas negali žinoti, kada vyras ir žmona santykiauja vienas su kitu, išskyrus juos abu. Iš tiesų santuoka pasaulyje yra paslaptis tiems, kurie vedė žmoną. Jei santuoka turi paslėptą išniekinimo savybę, tai juo labiau nesutepta santuoka yra tikra paslaptis! Ji nėra kūniška, bet tyra. Ji priklauso ne troškimui, bet valiai. Ji priklauso ne tamsai ar nakčiai, bet dienai ir šviesai. Jei santuoka yra atvira visuomenei, ji tampa prostitucija, o nuotaka vaidina paleistuvę ne tik tada, kai ją apvaisina kitas vyras, bet net ir tada, kai ji išlenda iš savo miegamojo ir yra matoma. Tegul ji pasirodo tik savo tėvui ir motinai, jaunikio draugui ir jaunikio sūnums. Šiems leidžiama kasdien įžengti į nuotakos kambarį. O kiti tegul trokšta tik klausytis jos balso ir mėgautis jos tepalu, ir tegul maitinasi trupiniais, nukritusiais nuo stalo, kaip šunys. Jaunikiai ir nuotakos priklauso vestuvių kambariui. Niekas negalės matyti jaunikio su nuotaka, jei netaps tokiu.
Abraomas [...], kad pamatys, ką pamatys, apipjaustė apyvarpę, mokydamas mus, kad dera sunaikinti kūną.
Dauguma pasaulio daiktų, kol jų vidinės dalys paslėptos, stovi tiesiai ir gyvena. Jei jos atskleidžiamos, jos miršta, kaip tai iliustruoja regimasis žmogus: kol žmogaus žarnos paslėptos, žmogus gyvas; kai jo žarnos atskleidžiamos ir išeina iš jo, žmogus miršta. Taip ir su medžiu: kol jo šaknys paslėptos, jis dygsta ir auga. Jei jo šaknis atidengiama, medis nudžiūsta. Taip yra su kiekvienu gimimu, kuris yra pasaulyje, ne tik su atskleistu, bet ir su paslėptu. Mat kol nedorybės šaknis paslėpta, ji stipri. Bet kai ji atpažįstama, ji ištirpsta. Kai ji atskleidžiama, ji žūsta. Štai kodėl Žodis sako: "Jau padėtas kirvis prie medžių šaknų" (Mt 3, 10). Jis ne tik nukerta - tai, kas nukirsta, vėl išdygsta, - bet kirvis įsiskverbia giliai, kol iškelia šaknį. Jėzus ištraukė visą šaknį, o kiti tai padarė tik iš dalies. Kalbant apie mus pačius, kiekvienas iš mūsų tegul kasa žemyn po blogio šaknį, kuri yra žmoguje, ir tegul išrauna ją iš savo širdies nuo šaknies. Ji bus išrauta, jei ją atpažinsime. Tačiau jei jos nepažįstame, ji įsišaknija mumyse ir duoda savo vaisių mūsų širdyje. Ji mus užvaldo. Mes esame jos vergai. Ji paima mus į nelaisvę, kad priverstų daryti tai, ko nenorime; o ko norime, nedarome. Jis galingas, nes mes jo nepripažįstame. Kol jis egzistuoja, jis yra aktyvus. Nežinojimas yra viso blogio motina. Nežinojimo pasekmė - mirtis, nes tie, kurie kyla iš nežinojimo, nei buvo, nei yra, nei bus. [...] bus tobuli, kai bus atskleista visa tiesa. Nes tiesa panaši į nežinojimą: kol ji paslėpta, ji ilsisi savyje, bet kai ji atsiskleidžia ir yra atpažįstama, ji giriama, nes yra stipresnė už nežinojimą ir klaidą. Ji suteikia laisvę. Žodis sakė: "Jei pažinsite tiesą, tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 32). Nežinojimas yra vergas. Žinojimas yra laisvė. Jei pažįstame tiesą, rasime tiesos vaisių savyje. Jei būsime su ja susivieniję, ji atneš mums išsipildymą.
Šiuo metu turime matomas kūrimo priemones. Mes sakome: "Stiprūs, kurie yra labai gerbiami, yra didingi žmonės. O silpnieji, kurie yra niekinami, yra neaiškūs". Palyginkite akivaizdžius tiesos dalykus: jie yra silpni ir paniekinti, o paslėpti dalykai yra stiprūs ir labai gerbiami. Tiesos paslaptys yra apreikštos, nors ir pavidalu bei įvaizdžiu. Tačiau sužadėtuvės lieka paslėptos. Ji yra Šventasis Šventajame. Iš pradžių uždanga slėpė, kaip Dievas valdo kūriniją, bet kai uždanga bus perplėšta ir atsiskleis viduje esantys dalykai, šie namai liks apleisti, tiksliau, bus sunaikinti. Ir visa (žemesnioji) dievystė iš čia pabėgs, bet ne į šventų švenčiausiąją, nes negalės susimaišyti su nesumaišyta šviesa ir nepriekaištinga pilnatve, bet bus po kryžiaus sparnais ir po jo rankomis. Ši skrynia bus jų išsigelbėjimas, kai juos užlies vandens tvanas. Jei kai kurie priklausys kunigystės ordinui, jie galės eiti per uždangą kartu su vyriausiuoju kunigu. Dėl šios priežasties uždanga buvo perplėšta ne tik viršuje, nes ji būtų buvusi atvira tik aukščiau esantiems; ji nebuvo perplėšta ir apačioje, nes ji būtų buvusi apreikšta tik žemiau esantiems. Ji buvo perplėšta nuo viršaus iki apačios. Tie, kurie buvo viršuje, atvėrė mums tai, kas apačioje, kad galėtume įeiti į tiesos paslaptį. Tai iš tiesų yra tai, kas labai gerbiama, (ir) kas yra stipru! Bet mes ten įeisime pasitelkę žemus tipus ir silpnumo formas. Jie iš tiesų yra menki, palyginti su tobula šlove. Yra šlovė, kuri pranoksta šlovę. Yra galia, kuri pranoksta galią. Todėl mums atsivėrė tobuli dalykai ir paslėpti tiesos dalykai. Buvo apreikštos šventųjų šventovės, ir vestuvių kambarys pakvietė mus į vidų.
Kol paslėpta, nedorybė iš tiesų yra neveiksminga, tačiau ji nebuvo pašalinta iš Šventosios Dvasios sėklos vidurio. Jie yra blogio vergai. Tačiau kai ji bus apreikšta, tada tobuloji šviesa užlies kiekvieną. Ir visi joje esantys gaus krizmą. Tada vergai bus laisvi, o belaisviai išpirkti. "Kiekvienas augalas, kurio nepasodino mano tėvas, esantis danguje, bus išrautas". (Mt 15, 13) Atsiskyrusieji susivienys [...] ir bus pripildyti. Kiekvienas, kuris įžengs į vestuvių kambarį, uždegs šviesą, nes [...] kaip ir santuokos, kurios [...] vyksta naktį. Ta ugnis [...] tik naktį ir yra užgesinama. Tačiau tos santuokos paslaptys tobulėja veikiau dieną ir šviesoje. Nei ta diena, nei jos šviesa niekada neužgęsta. Jei kas nors taps vestuvių rūmų sūnumi, jis gaus šviesą.

Jei kas nors (šviesos) negaus būdamas čia, negalės jos gauti ir kitur (Anapilyje). Tas, kuris gaus tą šviesą, nebus matomas ir negalės būti sulaikytas. Ir niekas negalės tokio žmogaus kankinti, nei kol jis gyvena šiame pasaulyje, nei kai jis paliks pasaulį. Nes jis jau bus gavęs tiesą atvaizdų pagalba. Pasaulis tapo Eonu, nes Eonas jam yra pilnatvė. Tokia ji yra: ji apreikšta jam vienam, ne paslėpta tamsoje ir naktyje, bet paslėpta tobuloje dienoje ir šventoje šviesoje. Evangelija pagal Pilypą

Vertimą dar būtina tikslinti.

Vertė Tomas Jonas Girdzijauskas, Кaunas, 1992, 2024. Širvintos, 2023

Hypertext interlinear of the Gospel according to Philip
Ewangelia Filipa
Евангелие от Филиппа (encoding: windows-1251)
Gospel of Philip
Apokrify driewnich christian. Kijew Sankt Pietierburg, 1994.
Okułow A. F. i in. (red.): Apokrify driewnich christian. Moskwa, 1989.
Trofimowa M. K.: Istoriko-filosofskije woprosy gnosticyzma. Moskwa, 1979.
Antonow W. W.: Iskonnoje Uczenije Iisusa Christa. Sankt Pietierburg, 1996.